Vargiai galima įvardinti žygdarbiu tai, kas buvo neišvengiama. Be to, juk tuose minėjimuose ar konferencijose nekeliamas tikslas įvertinti sovietinio režimo nusikaltimus ar kritiškai pažiūrėti į Lietuvos komunistų partijos (LKP) vykdytą veiklą, kuri lėmė Lietuvos valstybingumo praradimą, veikiau vėl iškyla tas pats lozungas „ir tada kūrėmė Lietuvą“.
Jaunajai kartai ar tiems, kurie turi prastesnę atmintį, gali susidaryti įspūdis, kad komunistų partija buvo didžioji Lietuvos nepriklausomybės šalininkė.
Pastaruoju metu daug kalbama apie istorinės atminties puoselėjimą, jos svarbą ateities kartoms ir mūsų valstybės gyvenimui.
Deja, jaučiamos ir pastangos pagražinti, perrašyti istoriją LKP naudai. Vienas iš tokių pavyzdžių – jau minėtas LKP minėjimas. Jaunajai kartai ar tiems, kurie turi prastesnę atmintį, gali susidaryti įspūdis, kad komunistų partija buvo didžioji Lietuvos nepriklausomybės šalininkė.
Tačiau reiktų nepamiršti, kad tuometė partijos vadovybė siekė išlaikyti savo struktūras visoje Lietuvoje, buvo prieš nacionalizuoto turto grąžinimą, prieš šalies nepriklausomybę ir už suverenitetą SSRS sudėtyje bei prieš sovietinės armijos išvedimą.
Panašu, kad tuose senuose sovietiniuose laikuose ir yra pastrigusi dalis Lietuvos socialdemokratų partijos narių. Vieni raudoni šernai kupini sovietinių rudimentų savo mąstyme, pareiškimuose ir veiksmuose, kiti – stokojantys idėjų, strateginio požiūrio bei proveržio, labiau žiūrintys savo populiarumo, bet ne valstybės gerbūvio ir intereso.
Apie pirmuosius: Bronius Bradauskas, tas pats, kuris draudžia rodyti filmus apie sausio 13-ąją, niekina tremtinius, žavisi Baltarusjos ekonomikos modeliu. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, ne tik įvaldęs diktatūrinį stilių ir visišką savišlovą už mokesčių mokėtojų pinigus, bet ir pasidėjęs Lenino biustą savo namų sekcijoje. Pranas Petrošius, Tauragės meras, jau Ukrainos okupacijos kontekste 2014 m. pasirišęs „kolorado“ juostelę kažką šventė savo savivaldybėje, kuri tėra pačiam sąrašo gale pagal investicijas, tenkančias savivaldybėms Lietuvoje.
Apie antruosius, kurių sekcijose gal irgi visko būtų galima pamatyti, bet labiau matosi jų pastangos trukdyti valstybei. Ryškūs pavyzdžiai: A.Skardžiaus komisija – nepagrįsti kaltinimai ir keisti knisinėjimaisi dėl suskystintų dujų terminalo “Independence”, trukdymai jį statyti, siekiant sužlugdyti ar bent jau apjuodinti šį itin Lietuvai ir jos energetinei nepriklausomybei svarbų projektą.
Kitas pavyzdys – Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacinio saugumo, prieš kurias balsavo tas pats A.Skardžius, B.Vėsaitė ir kiti. Beje, ar teko girdėti Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimų užsienio politikos klausimais? Pirmininkas B.Juodka nemato prasmės formuoti pozicijų, o tų pačių socdemų deleguotas ministras L.Linkevičius susilaukia aršios kritikos iš kolegų A.Salamakino, B.Paužos, A.Mockaus dėl politikos Rusijos atžvilgiu.
Ne taip seniai praėjo šios Vyriausybės mediumas, o man atrodo, kad ši kadencija – jau visa amžinybė.
Ne taip seniai praėjo šios Vyriausybės mediumas, o man atrodo, kad ši kadencija – jau visa amžinybė. Ir čia kyla klausimas, o kodėl dalis visuomenės taip myli socialdemokratus?
Nes niekas nesikeičia, varoma jau kitų paruošta vaga, nėra drąsos suarti naują lauką, kuris galbūt atneštų puikų derlių. Kai nieko neinicijuoji, tai ir neklysti. Bet ar šis štilis naudingas valstybei ir jos piliečiams?
Kur ryžtas dėl kitų energetikos projektų, atominės elektrinės, skalūnų dujų, kurių gavyba užsiimanti įmonė be ne pačių socdemų pagalbos buvo išvaryta iš Lietuvos.
Bet jie ir toliau sakys – ir tada kūrėme Lietuvą. Vėliau turbūt tas pats Skardžius segs sau prie krūtinės ordiną, sakydamas, kad tai jie aršiausi kovotojai už Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Šiandien džiaugiasi ekonomikos augimu, nors nuolat kritikavo ir tebekritikuoja priimtus sprendimus, kurie buvo visiems sunkūs, bet reikalingi, kad būtų suvaldyta krizė ir pavyktų išvengti visiško kracho.
Ir gal dar po 25 metų bus mojuojama Lietuvos stojimo į ES sutartimi, ant kurios yra A.Brazausko parašas, sakant, kad tai jie vieninteliai parinko Lietuvai eurointegracinį, euroatlantinį kelią. Nors mes nepamiršome, kas 2002 m. norėjo surengti referendumą dėl stojimo į NATO.
Tad palinkėjimas būtų – nepostringauti, kad „ir tada dirbome Lietuvai“, bet imtis darbų Valstybei šiandien.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė yra TS-LKD narė
