Raimondas Imbrasas. Ar užteks Vyriausybei politinės valios atlaikyti „žaliųjų“ spaudimą?

Vyksta plati visuomeninė diskusija, į kurią įsitraukia mokslininkai, specialistai, visuomenininkai, ekonomistai, politikai, aplinkosaugininkai, verslininkai. Pateikiami faktais pagrįsti argumentais, visapusiškai vertinamas priimamų sprendimų poveikis, kuriamos ilgalaikės strategijos ir vizijos. Tokioje konstruktyvioje diskusijoje dažnai yra randami kompromisiniai sprendimai, kurie užtikrina tiek visuomenės gerovės pažangą, tiek valstybės konkurencingumą, tiek kokybišką aplinkosaugą.

Deja, Lietuvoje pastaruoju metu įsitvirtina kitokia diskusijų kultūra. Tiksliau kalbant, jokios civilizuotos ir argumentais pagrįstos, racionalios diskusijos net nevyksta. Labiau siekiama įvairiais radikaliais būdais primesti neva „žaliąją“ nuomonę arba nuolat ieškoti kaltų – dažniausiai taikiniu tampa Lietuvos verslas.

Viršų ima destruktyvios emocijos, o kai kada ir politiniai išskaičiavimai. Tą puikiai iliustruoja šiomis dienomis įvykęs LR Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdis, kuriame buvo svarstomas LR aplinkos ministerijos parengtas Vyriausybės nutarimo projektas dėl valstybinių miškų kirtimo normų nustatymo.

LR Aplinkos ministerijai parengus Vyriausybės nutarimo dėl valstybinių miškų kirtimų normos nustatymo projektą, kilo milžiniškas pasipiktinimas, kad siekiama 2 procentais padidinti miškų kirtimo normą. Tačiau sąmoningai yra ignoruojamas reikšmingas faktas, kad per pastaruosius penkerius metus valstybinių miškų plotas šalyje padidėjo 34 tūkst. ha. Vien brandžių medynų plotas valstybiniuose miškuose per tą patį laikotarpį padidėjo 14 tūkst. ha.

Tokie skaičiai patvirtina labai aiškią tendenciją, kad Lietuvos miškuose yra kertama gerokai mažiau miško, negu jo priauginama.

Tokie skaičiai patvirtina labai aiškią tendenciją, kad Lietuvos miškuose yra kertama gerokai mažiau miško, negu jo priauginama. Metinė kirtimų norma yra apskaičiuota, remiantis ekspertiniais Valstybinės miškų tarnybos skaičiavimais. Tokiai siūlomai miškų kirtimo normai pritarė ir kita kompetentinga institucija – Miškotvarkos mokslinė-techninė taryba.

LR Seimo aplinkos apsaugos komiteto nariai nepritarė Vyriausybės nutarimo projektui ateinančiais metais nustatyti 2 procentais didesnį kirtimų limitą. Teisiškai ši situacija atrodo mažų mažiausiai keista, kai Seimo komitetas ima svarstyti išimtinai Vyriausybės kompetencijai priskirtus klausimus. Juolab, kad šio klausimo dar net nėra Vyriausybės darbotvarkėje. Akivaizdžiai pažeistas LR Konstitucijoje įtvirtintas valdžių atskyrimo principas, daromas tiesioginis politinis spaudimas Vyriausybei ir jai pavaldžioms nepolitizuotoms institucijoms. Bet, kaip sakoma, „virš Seimo tik dangus“ ir jis viską gali, kur kas svarbiau panagrinėti tokio sprendimo priežastis ir pasekmes.

Akivaizdu, kad dalis Seimo narių, prasidėjus paskutiniam šios kadencijos politiniam sezonui, krypsta į populizmą, siekia bet kokiomis priemonėmis pataikauti garsiai šaukiantiems aktyvistams. Tuo sėkmingai naudojasi žaliųjų veikėjai, kurie kursto ne tik visuomenės, bet ir Seimo narių nuotaikas. Pateikia jiems tendencingą informaciją, iškraipo faktus ir galimai „gąsdina“ politikus, kad visuomenė per rinkimus juos nubaus, jeigu balsuos ne taip, kaip žalieji siūlo.

Todėl, Seimo nariai, susirinkę į Aplinkos apsaugos komiteto posėdį, numoja ranka į pateiktus specialistų, mokslininkų, valstybės institucijų argumentus bei skaičiavimus ir dėl „šventos ramybės“ balsuoja taip, kaip paprašė žalieji populistai. O kokios tokių sprendimų pasekmės valstybei, jos ekonomikai, žmonių gerovei? Niekas per daug galvos nesuka. Atsakingo mąstymo stoka ir yra mūsų valstybės didžiųjų bėdų pagrindinė priežastis.

Labai tikiuosi, kad vieno Seimo komiteto išvada nepaveiks Vyriausybės pozicijos ir ji, atlaikiusi šį spaudimą, priims racionalų sprendimą dėl valstybinių miškų kirtimų normos nustatymo. Dar kartą norėčiau akcentuoti, kad sprendimo projektas yra subalansuotas: jis ir toliau neužkerta kelio miškų gausinimui Lietuvoje, o tuo pačiu atliepia valstybės ir jos gyventojų ekonominius tikslus.

Visais lygiais valstybėje skatinama medieninė statyba, norima, kad žmonės gyventų sveikoje ir harmoningoje aplinkoje, todėl siūloma atsisakyti plastiko, betono ir kitų žalingų statybinių medžiagų.

Tačiau, jeigu šiame kurstomos isterijos ir emocijų fone Vyriausybės pozicija susvyruos, tai reikia kalbėti apie atsakomybę ir būsimas pasekmes.

Visais lygiais valstybėje skatinama medieninė statyba, norima, kad žmonės gyventų sveikoje ir harmoningoje aplinkoje, todėl siūloma atsisakyti plastiko, betono ir kitų žalingų statybinių medžiagų. Tuo labiau, kad Vyriausybė pritarė, kad nuo 2024 m. lapkričio 1 d. statant naujus visuomeninės paskirties pastatus, finansuojamus valstybės ir savivaldybių biudžetų ar tarptautinės finansinės paramos lėšomis, bus privaloma panaudoti bent 50 proc. medienos ir kitų organinių medžiagų iš atsinaujinančių gamtos išteklių pagrindu pagamintų statybos produktų.

Tačiau, nepritariant Vyriausybės siūlomoms miško kirtimo normoms, tarsi sakoma, kad didesnio kiekio medieninės žaliavos neduosime. Tai kaip paaiškinti tokį politinį nenuoseklumą? Ar kalbos apie žmonių švaresnę aplinką ir geresnę sveikatą yra tik tušti žodžiai? Daug kalbama apie tai, kaip Lietuvai reikia naujų investicijų, žmonėms darbo vietų ir gerų atlyginimų, valstybės biudžetui reikia daugiau pinigų, kad būtų kuriama žmonių gerovė. Ar tai vėl yra tik tušti politikų žodžiai?