Gegužės pradžia. Važiuoju Vilniaus gatve, radijas įkyriai primena, jog šalies miškuose ypač sausa, labai didelis miško gaisrų pavojus. Išties seniai nelijo, o pavasarį pernykštė žolė visada labai degi. Miškininkai stebi žoles. Pavasarį jos sausos, todėl labai pavojingos. Artėjant vasarai nauja žalia žolė perželia pernykštę, apie Jonines ji sunkiai įsidega, todėl kurį laiką galima būti šiek tiek ramesniems. Antroje vasaros pusėje augalai brandins sėklas, ims vysti, todėl vėl bus labai pavojinga.
Taigi važiuoju savo žaliu opeliu. Netikėtai kairėje pusėje pastebėjau baltus dūmus kylančius iš miško. Žinau, jei kyla balti dūmai – vadinasi dega miškas arba pieva, jei rūksta juodi – tai padanga, plastikas, baldai ar kt. Iš karto pasirodė keista. Miškas buvo visiškai šalia gaisrinės pastato. Miško gaisras gaisrinės kieme... labai keista. Bet ko nepasitaiko, ar gi ne? Suradau artimiausią vietą, kur galima apsukti automobilį. Įvažiavau į gaisrinės kiemą, savo žalią automobilį pastačiau šalia raudonos gaisrinės. Iš anksto persiaviau į darbinius batus. Dar prieš šį įvykį gesinau kitą miško gaisrą. Paskubėjau, išbėgau su sportbačiais, todėl teko gaišti, grįžti persiauti. Taigi, aunuosi batus. Tuo metu mane įkyriai akimis lydi gaisrininkas, pjaunantis žolę.
Įbėgau į mišką – žiūriu: trys mėnesiai – gegužė, birželis ir liepa šoka aplink laužą ratu!... Neįtikima? Juokinga? Gerai, čia buvo pokštas. Bet realybė ne mažiau keistesnė. Trys uniformuoti gaisrininkai degina pernykščius sugrėbtus lapus miške. Ugnis dega prastai, lėtai raitosi, laižo apipuvusius medžių lapus. Kyla baltas, nepermatomas dūmas. Lapų krūva aukšta, man iki krūtinės. Gaisrininkai į mane žiūri. Aš žiūriu į juos. Šalia, miško pavėsinėje, pietauja krūva vyrų, žvalgosi, nesikiša, netrukdo.
Sakau „labas“, atsako „labas“. Sakau „miškas dega!“. Pareigūnai tyli. Klausiu, „ką jūs čia darot? Ar jūs žinot, jog lapų deginti apskritai negalima, ką bekalbėti apie ugnies deginimą miške, kai paskelbtas ekstremalus miško gaisrų kilimo pavojus?“
Trys uniformuoti gaisrininkai degina pernykščius sugrėbtus lapus miške. Ugnis dega prastai, lėtai raitosi, laižo apipuvusius medžių lapus.
Gaisrininkas, kaip eilinis statistinis pilietis, man ištarė girdėtą frazę: „bet juk niekas čia tikrai neužsidegs!“
Įvertinau nepatogią situaciją, supratau jos absurdiškumą, komiškumą, todėl nė kiek nebuvau piktas. Juk turi būti kažkoks paaiškinimas, kodėl viskas daroma prieš logiką ir įstatymą. Pareigūnai man paatviravo, jog jie yra tiesiog maži sraigteliai. Nurodymus, įsakymus deginti lapus miške jiems davė valdžia, kuri sėdi gaisrinės pastate, antram aukšte.
Sakau – „reikia gesinti ugnį“. Tyla, nieks nė krust. Tai pasiėmiau kastuvą ir gaisrininkų akivaizdoje kastuvu užplakiau, užtrypiau degančią lapų krūvą. Palinkėjau gražios dienos ir atsisveikinau.
Aprašytos situacijos moralas – čia nebus jokio moralo. Gyvenimas keistas, sudėtingas, situacijos būna labai įvairios. Svarbiausia, piliečiai privalo patys imtis iniciatyvos, turime būti pasiruošę. Mano automobilyje visada yra kastuvas, tvirti batai ugnies gesinimui. Jei ir Jūs norite pajusti miškininko darbo skonį, budėkime kartu. Vasarą vežiokimės kastuvą automobilyje. Taip pat prieš stovyklaudami susirinkime šiukšles ir užkaskime nelegalias laužavietes. Nekūrenkime ugnies miške ir šalia jo. Teikime pirmenybę šaltiems sumuštiniams, salotoms, nealkoholiniams gėrimams.
P.S. dalinuosi fotografijomis iš gaisro, kuriame kartu su ugniagesiais gesinau mišką. Dvi gaisrininkų komandos atvyko taip greitai, jog galėjau užleisti jiems vietą, padaryti keletą nuotraukų. Keliu kepure prieš tuos, kas gelbėja ir saugo mus visą parą.
Raimundas Ereminas yra miškininkas.
