Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Raimundas Ereminas: Nebūkite suklaidinti, nesaugomų miškų nėra!

Aš nesutinku su miškų skirstymu į saugomus ir nesaugomus. Požiūris, jog yra miškai, kuriuose saugoma gamta, ir kiti, kuriuose tiesiog gaminama mediena be jokios pagarbos ir atsargumo, yra neteisingas. Aš prieštarauju.
Raimundas Ereminas
Raimundas Ereminas / Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje parašyta – „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.“

Aiškiau nebūna. Vietoj susitaikymo su brukamu melu reikalaukime absoliučios miškų apsaugos visoje šalies teritorijoje. Argi galima elgtis kitaip? Kurkime kompleksinį, pirmiausia, apsaugos ir tik vėliau ūkininkavimo planą. Ūkininkavimas miškuose, saugant biologinę įvairovę, yra galimas. Aplinkosaugą ir ūkininkavimą galima suderinti, tiesiog to reikia siekti. Iki šiol tiek daug nuolaidžiauta... Buvo sakoma – nacionalinius, regioninius parkus paliksime gamtos apsaugai. Bet juose vis tiek visur vykdoma ūkinė veikla! Galiausiai liko keli rezervatai ir pusiau saugomos kertinės miškų buveinės. Šiandien iš mūsų atvirai tyčiojasi Punios šile brukdami savo senas klišes.

Kodėl Lietuva šurmuliuoja? Kas ne taip? Šalyje paplitęs medienos išteklių valdymo modelis parengtas miškotvarkos mokslo pagrindu, pasirodo, yra labai ydingas. Jei viskas būtų tvarkoje, gyventume sau ramiai, miško kirtimų net nepastebėtume. Klaidos tapo akivaizdžiai matomos, todėl žmonės prieštarauja. Miškotvarkininkai tinkamai nesprendžia uždavinių, tokių kaip tolygus medienos naudojimas, miškų amžiaus klasių struktūros subalansavimas, kompleksiškas įvairių miškų funkcijų panaudojimas.

Miškotvarkininkų sukonstruota biržių planavimo „mašina“ anksčiau ar vėliau nukirs visus miškus su labai retomis išimtimis – rezervatais ir kertinėmis miško buveinėmis. Miškai atjaunės, medynų tūriai sumažės, nors plotas liks toks pat ar net augs. Miškai, bent jau valstybiniai, tikrai bus atkurti, tik jų kokybė, gamtinis potencialas ir atsparumas klimato kaitai bus prastesnis. Nebūtų bėdos, jei nors 25 proc. miškų būtų palikta savaiminiam vystymuisi. Tada rūšys prisitaikytų, migruotų, plistų, o ir ūkininkauti vietos pilnai pakaktų. Deja, šiandien gamtai sutarta palikti mažiau dešimties.

Kita vertybė, kurią naikina prastai suderinta miškotvarkos mašina, yra kraštovaizdis. Panašu, jis lietuviui yra svarbus. Malonu gėrėtis miškais, slėniais, upeliais gyvenant Lietuvoje ir grįžtant iš emigracijos. Mitas, jog Lietuvos miškai vieni gražiausių Europoje, dar neseniai buvo gyvas. Tai daug kam buvo tvirtas pagrindas, valios kurti ir ginti šaltinis. Šiandien iš Labanoro bokšto, gražiausioje vietoje, už ežero matyti šviežias keturkampis. Tai įrodo, jog saugaus kraštovaizdžio Lietuvoje nebėra. Būtų labai malonu jei atsilieptų miškotvarkininkų svarbiausios galvos. Padiskutuotume. Manęs kepurėmis neužmėtytumėte. Netolygaus medienos išteklių naudojimo ir kraštovaizdžio darkymo įrodymai yra akivaizdūs.

Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė
Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė

Dėl Punios šilo. Svarbiausia aiškiai suprasti šio miško paskirtį. Pagrindinė šio miško vertė yra retos rūšys, ypatingos buveinės ir natūralaus miško erdvė, struktūra, mikroklimatas. Negali būti jokios kalbos apie medžių tiesumą, medynų tūrius, medžių tankumą, skalsumą ir vadinamąsias svarbiausias – tikslines medžių rūšis. Natūralūs miško kaitos procesai irgi yra vertingoji šilo savybė. Miškas yra daugiau nei daug storų medžių vienoje vietoje. Tai ypatinga vieta su jautriomis vertybėmis. Punios girininkiją vertėtų pervadinti Biologine girininkija ir dirbti gamtiškai profesionaliai. Tuo metu ten viskas vyksta kaip eiliniame miške.

Kviesti visuomenę intensyviai be priežiūros lankytis Punios šile yra labai pavojinga dėl miško gaisro kilimo grėsmės. Punios šilo teritorija maža, izoliuota, gaisras jį gali sunaikinti su daugeliu rūšių. Miško gaisrai kyla vis dažniau. Juos sukelia žmonės. Šilo žvyrkeliu link bunkerio dažnai zuja mašinos su besiblaškančiais vairuotojais. Be vedlio ne ką ten pamatysi, dar mažiau suprasi. Grybų, uogų šile nėra daugiau nei kituose miškuose. Verta riboti lankymąsi šile. Kolegos miškininkai, įrodykite, jog gebate numatyti vieną žingsnį į priekį. Tik jūs galite sutvarkyti šilą priešgaisriniu požiūriu. Čia reikalinga jūsų lyderystė.

Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė
Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė

Žinojau, jog Punioje gausu elnių, bet kad ten vykdomos komercinės medžioklės, mane nustebino. Komerciniuose medžioklės plotuose medžiotojai turi interesą matyti daug kanopinių žvėrių, todėl juos veisia. Šernai, elniai, danieliai šeriami kaip naminiai gyvuliai. Nenatūralus kanopinių žvėrių skaičius neigiamai veikia miško atsikūrimą. Elnių, danielių, briedžių, stirnų maistas yra ąžuolo, uosio, skroblo, eglės šakelės. Danielių šile apskritai neturėtų būti, nes jie ne šio krašto žvėrys. Nenormalus žvėrių skaičius trukdo sengirei vystytis. Medžioklė yra būtina, bet ne komerciniais, „sportiniais“ tikslais. Štai rimta priežastis, kodėl miškas kai kur atželia kai kam nepageidautinomis ievomis ir šaltekšniais. Dar viena rimta problema – natūralių stambių plėšrūnų nebuvimas. Vilkai, lūšys, meškos šile nesiveisia. Štai įdomus iššūkis Aplinkos ministerijai, kaip išspręsti šią problemą.

Punioje eglynai serga, medžius kamuoja žievėgraužis tipografas. Ar tai didelė bėda, kai eglynai šile užima apie 7 proc. ploto? Juk susitarta šile medienos negaminti, lai jos džiūsta užleisdamos vietą kitoms rūšims. Pagalvokime, ar po kirtimo miško sanitarinė būklė išties pagerėja? Ar įmanoma pavyti ir aplenkti vabzdžių populiacijų bangas? Kam tai pasisekė? Punioje, kaip ir kituose miškuose, nuvirtę, nulūžę medžiai yra supjaustomi ir be skrupulų išvežami iš miško. Kur tik geresnis privažiavimas, negyvos medienos nerasta. Norisi sakyti – miškas yra apvogtas. Jei miškininkai atsikratytų senų įpročių ir liautųsi švarinti mišką, gal iš negyvos medienos išlįstų tos keršvabalių, plokščiavabalių, raudonvabalių, žievėgraužių, žievėžygių ir kitų genčių rūšys, kurios sugebėtų pakovoti su žievėgraužiu tipografu?

Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė
Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė

Paaiškinkite man, išmintingieji kurmiai, kodėl sergančių eglynų vietoje vėl sodinate egles? Eglės pradžioje tikrai gražiai ir greitai auga, bet negi jūs tikite, kad jos sulauks brandos? Klimatas keičiasi, atkuriant mišką visas jėgas turime skirti miškų atsparumui, kitaip jie neatlaikys sausrų, liūčių, vėjovartų. Nusilpusius miškus toliau kankins ligos ir kenkėjai. Gerai žinoma, savaime pasisėjęs miškas yra atsparesnis, todėl nesodinkime, leiskime išdžiūvusioms aikštelėms atželti savaime liepomis, ąžuolais, klevais ir kitais lapuočiais, kurie taip gerai šile jaučiasi.

Mitas, jog Lietuvos miškai vieni gražiausių Europoje, dar neseniai buvo gyvas.

Leiskime miškui atželti po nudžiūvusių medynų lajomis. Senuose sausuoliuose kenkėjai nesiveisia, todėl nėra prasmės jų kirsti. Kadangi miško funkcija – biologinė, aplinkosauginė – nevenkime lazdynų, ievų, putinų, ožekšnių ir kitų krūmų. Punios miško paskirtis nėra medienos gamyba. Todėl tolygaus medžių išsidėstymo nesiekime. Jau dabar pradėkime kurti Punios sengirę su jai reikiama rūšine sudėtimi, senais ir jaunais medžiais, aikštelėmis, sudėtingais ardais, šlaitais, nepereinamais negyvos medienos sklypais.

Diskusijose apie miškus išsiskiria dvi nuomonės. Viena pusė ragina kažką keisti, kita išvis nieko blogo nemato. Pateikiami priešingi argumentai. Sunku susigaudyti, kas teisus. Kaip išnarplioti šią mįslę?

Mano patarimas, galvokite, kieno interesą kalbantysis gina – viešą ar privatų. Jūsų ar neaišku kieno. Yra keletas garsiai pasisakančių gamtininkų, kuriems miškas svarbus su visa fauna, flora ir žmonėmis. Jie yra donkichotai. Gina tuos, kas negali apsiginti. Yra kita kalbančiųjų pusė. Visai neseniai garsiai pradėjo kalbėti toks Seimo narys, pavarde Gentvilas. Kiek jis daug žino, pasakoja, rodo, aiškina... Tikrų tikriausias miškininkystės, miško ekologijos profesionalas. Atėjo diena ir praregėjo, nusprendė atiduoti visas savo jėgas, kad jums būtų geriau, kad miškai oštų, paukščiai čiulbėtų. Netikėtas meilės jums priepuolis. Aš juo netikiu, netikiu. Aš manau, jog mano interesus atstovauja pirmoji grupė. O ką manot jūs?

Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė
Raimundo Eremino nuotr./Punios sengirė

Politikai nejaučia tautos nuotaikos. Jie elgiasi taip, tarsi valstybiniai miškai būtų jų, o ne mūsų turtas. Dažnas lietuvis pats asmeniškai patyrė nepatogumą dėl nukirsto miško, medžio, sudarkytos alėjos, išniekinto parko. Pradedame mąstyti kitaip. Pagaliau, gali būti, būdami laivo pasaulio daIimi, norime kartu dalyvauti stabdant globalią taršą ir klimato kaitą? Vadovaujantys nejaučia mąstymo lūžio nei šalies, nei civilizuoto pasaulio mastu. Kas priims teisingus aplinkosaugos kursą keičiančius politinius sprendimus?

Gyvename keistais laikais, visuomenė vis labiau domisi, klausia, protestuoja, o į jų nuomonę atsižvelgiama kaip niekada mažai. Kiek daug mokslinio, aplinkosauginio darbo gali nubraukti vienas prastas politinis sprendimas? Argi nebūtų puiku, jei patys šviesiausi gamtininkai taptų politikais ir jau kitame Seime pradėtų atitaisyti žalą bei pradėtų puoselėti Lietuvą?

Raimundas Ereminas yra miškininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos