Buvo jų 42. Karalystes valdė kunigaikščiai, dar vadinami urėdais. Gerai ar blogai prie jų gyventi buvo, nykštukai ir patys nesuprato. Jie galvodavo „Tiesa, ne viskas čia teisinga, ne visko mums užtenka, mažai mumis rūpinasi. Darbas sunkus, pavojingas, reikia dirbti ir neatlygintinai, net savo žibalą į birbynę pilti“. Visgi nykštukai buvo labai kantrūs. „Visa tai niekis!“. Nykštukai turi misiją. Jie kerta miškus, atsodina geresnius. Baisiausiai jie nemėgsta drebulynų, baltalksnynų ir šiaip krūmynų. Nykštukams negaila aukso ir sidabro, padarys viską, savo poną paliks pliką, bet tą prastą mišką nukirs ir pasodins geresnį. Augins ąžuolus, statys laivus ir bandys pagaliau laimėti grybų karą. Jau kokiais 2200 metais galės sėsti į laivus ir išplaukti.
42 kunigaikščius valdė vienas karalius. Jis buvo labai didelis ir nusipelnęs. Na, jūs patys suprantat, viskas buvo labai gerai. Bet kartą netikėtai gerasis karalius turėjo pasitraukti ir savo generalinį kabinetą užleisti kitam karaliui. Anas, naujas generalinis urėdas, buvo labai keistas. Jis paskelbė, jog kunigaikščiai ir nykštukai pažeidė miškų įstatymą grynai visose įmanomose vietose.
Taip pat jie prastai matavo medieną, labai neatidžiai skaičiavo rudas ir pilkas skruzdėles. Jei kuris vienas iš 42 urėdų pamurmėjo, jį greit aplankė „mobili grupė“. Tai buvo toks naujoviškas NKVD būrys. Jie buvo neįtikėtini. Prisikabindavo, kaip sakant, nors prie musmirės. Kodėl jūsų karalystėje miško medžiai stovi išsiplėtę? Kodėl medžių šešėliai krenta ant kitų medžių? Mobili grupė sugebėdavo viename pakrautame miškovežyje surasti 25 kaltes ir nusižengimus!!! Gavęs tokią gromatą nepaklusnus urėdas liaudavosi skųstis.
Kaip minėjau, miškuose gyveno ir elfai. Jie gyveno įsiterpę nykštukų valdose, gražiausiose miškuose. Elfams buvo patikėta saugoti ir stebėti didžiausią žmonijos dovaną – gamtą – nuo nykštukų, kad šie per daug kirviais neįsismarkuotų. Anksčiau žmonės tikėjo, jog jie yra gamtininkai, drąsūs gamtos advokatai, įvairūs eko ir kultūro logai. Deja, XXI amžiaus pradžioje dirbtinis intelektas elfus nubloškė amžių amžiais. Jie daiktus ir reiškinius pradėjo vadinti ne tikrais vardais. Draustinius leido iškirsti, vandens pakrantes užstatyti.
Elfai iš prigimties buvo geri, bet juos maitino balsas iš dausų (kurs nėra aplinkos apsaugos ministerija). Eko/kultūro logai priprato prie maitintojo, jiems neliko valios, drąsos kovoti su piktadarystėmis. Aplinkosauga užleido vietą baimei ir abejingumui. Instrukcijos, planai, projektai, darbo grupės, skaičiai, raštai, taisyklės – visa tai ir daugiau įeina į dirbtinio intelekto paketą, kurį sklandžiai suinstaliavus iš elfo, piliečio lieka tik pikselis. Elfai prarasdami gamtos turtus – miškus, pievas, sraunius upelius, žvėris, paukščius, vabzdžius, augalus, pabandė kurti naujus stebuklus – pažintinius takus, apžvalgos bokštus, stendus, lankytojų centrus su gamtiškais žaislais, plastmasėmis ir edukacijomis. Jiems šie daiktai taip patiko, taip patiko, jog patį mišką jie pamiršo ir į jį retai koją bekeldavo.
Taip viskas ir buvo. Kartą, balsas iš dausų, kurios pabrėžtinai atsisako vadinti save aplinkos apsaugos ministerija, (sakoma – aplinkos, reiškia artimiausia aplinka – mamos, tetos, dėdės, sesės lobistai ir medžiotojai) paleido visas karalystes. Pasakė, viską atiduosim meistrams. Kilo baisus triukšmas, prasidėjo sostų karai. Buvo išties tamsūs laikai.
Šalia miškų ir klonių gyveno žmonės. Jie užsiimdavo savo darbais, į nykštukų bei elfų reikalus per daug nesikišo. Žmonės jais pasitikėjo ir tikėjo, jog viskas priklauso nuo dausų. Žmonės labai mylėjo savo kraštą, visose dainose ir eilėraščiuose stengdavosi rimuoti:
Kur giria žaliuoja, ten mano namai,
Kur Nemuns banguoja, tėvynės kraštai.
Tėvynė ten mano šalelė skaisti,
Tūlas neišmano, kodėl taip graži.
Bet žmonės pradėjo nesuprasti. Kodėl miškus pradėta kapoti didžiuliais gabalais, atrodo, be saiko? Seni žmonės prisiminė, viskas vyksta kaip karo metais! O juk dabar taika, nėra karo, maro, ugnies ir bado? Prisėdus prie google maps, paspaudus ortofoto mygtuką Lietuva atrodo kaip vaikai po vėjaraupių vakarėlio, lopų lopai, kvadratais išdraskyta. Nei pas latvius, nei baltarusius to nėra.
Nusivylė, supyko žmonės. Visi garsiai pradėjo apie tai kalbėti, skųstis ir klausti, ką jūs nykštukai darot, kur jūs elfai slepiatės? Žmonės rinkosi, kalbėjo, jog medžių nevalia kirsti. Būnant kartu jiems buvo gera ir malonu. Pradžioje jiems rūpėjo visi krašto miškai, vėliau žmonės pamėgo keliauti, lankyti tuos miškus, kur yra daug šokių, dainų ir festivalių. Pašokus, padainavus, pakalbėjus jų širdys nurimdavo.
Kartą per šventą Punios šilą jojo karalius Kęstutis nuo dausų. Jam per kelią peršoko kiškis. Nusigando karalius, jo arklys stojo piestu. Valdovas prakalbo: „Nebėra tvarkos Punios šile. Miškas apėjo kiškiais. Va prie ko priėjom prisisaugoję tų miškų, pristeigę tu rererezerervatų! Netvarka, visuomenei turi būti sudarytos sąlygos lankytis Punios šile. Prie tokios esamos tvarkos ims žvairys ir užpuls potencialų mano rinkėją, dar grybautoją, uogautoją. Nukentės miško rekreacinės savybės ir mano politinės perspektyvos!“.
Grįžęs iš miško karalius parašė raštą: va ten, kur virš metų visi dirbo ir Punios šilą žmogiškai, teisingai rezervatu planavo paversti, nubraukiam. Vietoj to užrašom, „Punios šilą paskelbiam HOLIVUDU“. Pagrindinė miško paskirtis lai bus tokia: aplinkos ir Alytaus medžiotojų būrelio „Robinhudas“ medžioklės plotai. Ir aišku, reikia visokių pavėsinių pastatyti. Visuomenei. Dar prie girininkijos pastatyti degtukų kioską. Lai žmonės miške lankosi laisvai ir prasmingai. Juk taip madinga ir saugu lankytis miške ir laužus kurti... Gana.“
Nykštukai ir elfai išgirdę žinią neteko amo. Žmonės girios ginti nėjo, nes ten nebuvo pramogų a nei Miško festivalio.
