Kaip nurodoma viešojoje erdvėje, „Ž.Žvagulis buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas Vilniaus apygardos teisme, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo Darbo partijoje bei kitų nusikaltimų. Teismo posėdyje prisiekęs sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus apie tai, kad jis, koncertuodamas Darbo partijos renginiuose, iš Darbo partijos jokio atlygio ar honoraro negaudavo.“
Pasak pirmosios instancijos teismo, Ž.Žvagulio kaip liudytojo Vilniaus apygardos teisme statusas nebuvo neutralus. Teismas pažymėjo, kad „Jis buvo suinteresuotas faktinių aplinkybių nustatymu Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, nes šie faktai galėjo būti panaudoti prieš Ž.Žvagulį, kadangi jis galėjo būti patrauktas atsakomybėn ir duodamas tokius parodymus siekė šios atsakomybės išvengti. Apklausiant jį liudytoju ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, kurie gali reikšti parodymus prieš save ar savo šeimos narius, artimuosius giminaičius.“
Tokiu būdu, pasak teismo, „Ž.Žvagulis buvo verčiamas duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, o tai daryti draudžia tiek nacionalinė teisė, tiek ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija bei Europos žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.“ Teismas padarė išvadą, kad šio asmens parodymai teisme, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas šioje byloje, duoti pažeidžiant draudimą versti asmenį duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius, todėl jo veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais (BK 235 straipsnio 1 dalies prasme).
Liudytojo teisė – neduoti parodymų prieš save
Apskritai vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatą, draudžiančią versti duoti parodymus prieš save, privalu suprasti, kad viena pagrindinių liudytojo teisių – neduoti prieš save parodymų. Tai konstituciškai sąlygota garantija, užtikrinanti žmogaus ir valstybės santykių suderinamumą sprendžiant teisingumo klausimus.
Ši garantija užtikrina ir žinomo teisės tylėti principo, apie kurį plačiai kalbama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pavyzdžiui, sprendimai Saunders prieš Jungtinę Karalystę (1996 m.), Allen prieš Jungtinę Karalystę (2002 m.), Heaney prieš Airiją (2000 m.) bylose ir kt.), įgyvendinimą. Dar kitaip ši teisinė garantija įvardijama kaip liudytojo imunitetas, atleidžiantis liudytoją nuo pareigos duoti parodymus prieš save. Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos dėl asmens nekaltumo prezumpcijos bei draudimo versti duoti parodymus prieš save lemia požiūrį į žmogų, kurio turi būti laikomasi ir teisinėje tikrovėje, t. y. praktikoje, kad nei vienas žmogus, pareigūnas ar institucija neturi teisės versti kitą asmenį duoti parodymus prieš save ar savo artimą, nebent tas asmuo pats savo noru sutinka tai daryti. Ši garantija liudija apie asmens teisę į apsisprendimą teisiniame procese elgtis vienaip ar kitaip, jeigu tai susiję su jo įkaltinimo galimybe.
Konstitucija, taip pat kiti teisės aktai, tarp jų ir baudžiamieji įstatymai, sukuria terpę žmogui, kurioje pastarasis turi nevaržomą galimybę apsispręsti, kaip geriau – duoti parodymus, ar ne. Priešingu atveju žmogaus veiksmas, atliktas prieš jo valią, nebūtų jo veiksmas. Draudimo versti duoti parodymus prieš save koncepciją sudaro šie aspektai: a) kiekvienas asmuo turi teisę laisvai nuspręsti – liudyti prieš save ar atsisakyti tai daryti; b) ši teisė jam užtikrina galimybę ne tik atsisakyti duoti parodymus, bet ir pasirinkti, į kuriuos pateiktus klausimus atsakyti, o į kuriuos ne; c) teisėsaugos institucijoms draudžiama įpareigoti asmenį viena ar kita forma liudyti prieš save; d) parodymai, kurie buvo gauti iš asmens neleistinu būdu, byloje laikytini neatitinkančiais įrodymų leistinumo reikalavimo.
Aukščiau minėtą teisinę garantiją taiko ir Lietuvos teismai savo sprendimuose neretai nurodydami, kad, viena vertus, kiekvienas asmuo turi teisę pasinaudoti teise tylėti arba neatsakyti į atitinkamus klausimus, o kartu ir nesakyti tiesos, jeigu tokio asmens parodymai reikštų jo įkaltinimą ar įkaltinimo galimybę. Kitaip tariant – jeigu asmens parodymai reikštų paskesnį jo teisinį persekiojimą dėl galimai padaryto teisės pažeidimo, nusikalstamos veikos ir pan., asmuo neturi jokios teisinės pareigos elgtis priešingai.
Antra vertus, tiek teisėsaugos institucijos, tiek ir teismai turi susilaikyti nuo bet kokio procesinio elgesio, kuris tiesiogiai ar ne lemtų asmens įpareigojimą kenkti jam pačiam ar jo šeimos nariui, artimam giminaičiui. Kitaip tariant, teisėsaugos institucijos ir teismai yra saistomi pareigos imtis visų teisėtų priemonių ir prieš apklausiant asmenį kaip liudytoją įvertinti, ar tokio asmens apklausa nereikš savęs apkalbėjimo, įkaltinimo rizikos. Priešingu atveju neapdairus ir minėtą konstitucinę garantiją paneigiantis elgesys reikštų, jog liudytojas bus įspraudžiamas į nihilistinį teisingumą nusakančią situaciją, kurioje liudytojas nebeturės jokios išeities – arba save apkalbėti ir vėliau būti už tai persekiojimas, arba pasinaudoti teise tylėti (įskaitant ir tiesos nesakymą) ir už tai būti taip pat persekiojamas.
Teisinė ir moralinė pareiga – ne tas pats
Teismų praktika patvirtina, kad asmuo negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tai, kad saugodamas save ar savo artimą nuo galimo teisinio persekiojimo, nors ir būdamas įspėtas (prisaikdintas) teisėsaugos institucijoms ar teismui davė tiesą neatitinkančius parodymus.
Pastebėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK) (80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalis), asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį). EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis.
Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (pavyzdžiui, sprendimai Marttinen prieš Suomiją (2003 m.), Shannon prieš Jungtinę Karalystę (2003 m.), J.B. prieš Šveicariją (2001 m.) ir kitose bylose). Taigi įstatymuose įtvirtintą draudimą kaip liudytoją apklausti asmenį apie savo paties galimai padarytą pažeidimą būtina aiškinti platesniame – tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek EŽTT – sprendimų kontekste.
Štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad EŽTT praktikoje „nusikalstamos veikos“ sąvoka pagal Konvencijos 6 straipsnį aiškinama savarankiškai, t.y. teisės pažeidimo kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę nenulemia jo kvalifikavimo pagal Konvenciją. Nustatant, ar pažeidimas yra kvalifikuojamas kaip „baudžiamasis“, taikomi trys kriterijai: teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal vidaus teisę, pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei jos griežtumas. Pripažinus, kad pažeidimas yra baudžiamojo pobūdžio, asmeniui, kuris yra įtariamas ar kaltinamas jį padaręs, turi būti taikomos Konvencijoje numatytos baudžiamojo proceso garantijos (teisė neliudyti prieš save). Veikos, kurios pagal Lietuvos teisę turi administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) statusą, EŽTT praktikoje iš esmės pripažįstamos „baudžiamojo pobūdžio“ pagal Konvencijos 6 straipsnį (pavyzdžiui, sprendimas Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą (2001 m.) byloje).
Galiausiai pažymėtina, kad liudytojo kaip baudžiamojo proceso dalyvio statusas paprastai yra neutralus, t.y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Tačiau liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Pagal BPK, asmuo bet kurioje teisinio proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų pagrindu vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje (BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme). Be to, net formalus įtarimų ar kitokių kaltinimų nepareiškimas liudytojui neleidžia teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma.
Taigi šiuo atveju nederėtų dėti lygybės ženklo tarp moralinės ir teisinės pareigos sakyti tiesą jeigu tokiu būdu tai reikštų žmogaus savęs apkalbėjimą, apkaltinimą. Tiesa, konkrečiu atveju visuomet reikia įvertinti visumą bylos duomenų, leidžiančių teisingai įvertinti tokio žmogaus vienokio ar kitokio elgesio priežastys bei motyvus.
Raimundas Jurka yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.
