Šiandien transatlantinės Europos ateitis sprendžiasi Rytų Europoje. Ukrainoje. Parama jos kovoje už laisvę ir prieš Rusijos agresiją reikalaus Vakarų, tarp jų ir Lietuvos, pavyzdžio neturinčios paramos.
Priminsiu, kad nuo 2004 m. pavasario Lietuva pradėjo aktyvią regioninę politiką Rytų link. Tos politikos vektoriai buvo du: 1) demokratijos plėtotė apskritai buvusioje SSRS erdvėje, ir konkrečiai Rusijoje siaurąja prasme; 2) skatinimas politinių organizmų, susikūrusių SSRS erdvėje, atitolti nuo Rusijos. Toks strateginis kursas reiškė nepriešiškos erdvės Europiniuose Rytuose plėtojimą, Lietuvos savarankiškumo didėjimą, jėgų pusiausvyros kūrimąsi į Rytus nuo Baltijos ir Vidurio Europos.
Europiniai Rytai – tai Baltarusija, Moldova, Ukraina, Sakartvelas, Armėnija, galbūt Azerbaidžanas. Manyta, kad jų įtraukimas į Europos Sąjungos orbitą ilgalaikėje perspektyvoje turės esminės įtakos Rusijos demokratijai.
Rusija pagal savo supratimą dalyvauja minėtų valstybių reikaluose, pradeda karus, aneksuoja ir okupuoja teritorijas, bando kurti „rusų pasaulį“, skleidžia ne demokratiją. Jos agresyvi politika ir ilgą laiką vangus Vakarų atsakas į tai nepaliko Vilniui daug pasirinkimo – tik būti aktyviam, nes tik tai galėjo daryti Lietuvą saugesnę.
Tarp ES narių būta skirtingų požiūrių į ES Rytų politiką. Vieniems Europiniai Rytai – tiesiog išorinė teritorija, kurią reikia rūpintis, o kitiems (kaip mums) – galimybė Rytų Europos šalims įsijungti į ES (NATO).
ES investavo nemažai lėšų ir ekspertizės į Rytų partnerystės šalių reformas. Tiesa, žvilgtelėjus į šias šalis buvo sunku pasakyti, kad pažanga akivaizdi. Jose politinės transformacijos net su ES parama judėjo sunkiai, net jai tautos ar tam tikri elitai skelbė prielankumą integracijai.
Rusijos karas prieš Ukrainą padėtį pakeitė.
Ukrainai ir Moldovai veriamos durys į transatlantinę erdvę.
Armėnija, nepaisant iš esmės karo stovio su Azerbaidžanu, sukasi nuo Rusijos ir gręžiasi į Vakarus. Būdamas Seimo tarpparlamentinės ryšių su Armėnija grupės pirmininku dar prieš keletą metu raginau mūsų vyriausybę padėti Jerevano bandymams ištrūkti iš vadinamojo Užkaukazės galvosopio. Teigiau, kad Pašiniano vyriausybė siekia Vakarų, kad pritaria mano pasiūlymui „švelniai atsisakyti“ Kalnų Karabacho ir veikti pagal formulę „Daugiau Europos Armėnijoje, daugiau Armėnijos Europoje“. Pavėlavome. Tai pareikalavo aukų. Bet, ačiū dievui, tai supratome ir Armėnijos dar nepraradome. Padedame ir toliau. Vakar Seimo tarpparlamentinės ryšių su Armėnijos parlamentu grupės vardu paskelbiame pareiškimą.
Juo pasmerkėme Baltarusijos diktatoriaus A. Lukašenkos menkinantį pasisakymą apie Armėniją, kad ši valstybė yra niekam nereikalinga; pareiškėme didelį susirūpinimą dėl tiesos neatitinkančio, antiarmėniško šio pasisakymo turinio; paraginome palaikyti demokratinių Armėnijos politinių partijų pareiškimą, smerkiantį Lukašenkos poziciją ir raginantį kuo greičiau Armėnijai nutraukti diplomatinius santykius su Baltarusija, o taip pat pasitraukti iš Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, Eurazijos ekonominės sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sąjungos; pagaliau paraginome visus demokratinio pasaulio parlamentus pasmerkti Baltarusijos diktatoriaus antiarmėnišką pasisakymą ir palaikyti Armėniją.
Dar sudėtingiau Sakartvele. Nebeaišku, ar Sakartvelo valdžiai tikrai rūpi europinės vertybės, ar vis dėlto labiau biznis su Rusija. Tačiau be Sakartvelo eurointegracijos Armėnijos kelias į Vakarus tampa labai sudėtingu.
Baltarusija įkalinta diktatūroje ir faktiškai Rusijos okupacijoje.
Padėtis Rytų Europoje lėmė daugelį Lietuvos gyvenimo ir politikos sričių, visų pirma, nacionalinio saugumo ir užsienio politikos, migracijos ir integracijos, ekonomikos. Privertė kitaip vertinti Lietuvos Respublikos ateities perspektyvas.
Įvykiai Rytų Europoje prisidėjo prie šalies politikų apsisprendimo parengti partijų susitarimus dėl nacionalinio saugumo ir užsienio politikos. Pirmąjį tokio susitarimo variantą Liberalų sąjūdžio vardu teko paruošti man, taip pat inicijuoti Seimo rezoliucijas dėl teroristinės Rusijos apibrėžties ir dėl ateities demografinės politikos.
Šioje rezoliucijoje nemažai dėmesio skirta ir tiems virš 200 tūkst. trečiųjų šalių imigrantams, ukrainiečiams, baltarusiams, rusams, uzbekams, tadžikams, turkmėnams, kazachams ir kt., kurie atsidūrė Lietuvoje prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą ir po represijų Baltarusijoje. Tai ir imigrantų efektyvios integracijos klausimai, neleidžiant susikurti izoliuotoms kultūrinėms, religinėms grupėms, ir rusų kalbos kaip lingua franca vaidmens mažinimas, ir lietuvių kalbos mokymai.
Atvirai sakant, galima ir taip paklausti: ar sugrįžo į Lietuvą Rytai?
Kalbant apie imigrantus, verta atkreipti dėmesį ne tik renesansą patyrusią rusų kalbą ypač Vilniuje, bet ir dar kelis dalykus.
Pavyzdžiui, dalies baltarusių, suradusių prieglobstį Lietuvoje (ir Lenkijoje), politines aspiracijas – vadinamąjį litvinizmą. Su šiuo politiniu reiškiniu esame susidūrę kur kas anksčiau ir galvoję, kad jis turi pagrindą vaisingam bendradarbiavimui su baltarusių tauta tinkamai taikant istorijos politikos instrumentus, susiejant dabartinės Baltarusijos istorinės kilmės supratimą su tautinio atgimimo idealais, stabdant rusų istorijos politikos sklaidą ir atsiribojant nuo Putino Rusijos geopolitinės erdvės, depolitizuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos mokslinius tyrimus ir tuo pakeičiant nacionalistiškai nusiteikusių baltarusių identiteto paieškas nuo LDK išskirtinio savinimosi į kovos prieš Maskvą per Kosto Kalinausko garbinimo pasakojimą.
Deja, rengtos Seime diskusijos šia tema parodė, kad padėtis kiek dramatiškesnė.
Keldami klausimą, ar sugrįžo Rytai ir turėdami galvoje dabar patiriamą posovietinę imigraciją į Lietuvą, nepamirškime ir dar vieno veiksnio – Kaliningrado tranzito klausimo.
Turiu omenyje tai, kad nustatydama sankcijų įgyvendinimo gaires Lietuvai, Europos Komisija peržengė savo kompetencijos ribas, leisdama rusams tranzitu per Lietuvą vežti sankcionuotu transportu, automobiliais ir geležinkeliais sankcionuotas prekes. Kaliningrado tranzitas – išimtinai Lietuvos reikalas ir jis vyksta pagal Lietuvos taisykles. Apie tai turėjome aiškiai pareikšti, o kai to nesugebėjome padaryti, tai bent deklaruoti, kad dabartinė tranzito tvarka laikina. Ir to nepadarėme. Atsiprašau, kad kaip koalicijos partneris tuo nesugebėjau įtikinti Vyriausybės, arba bent jau Respublikos Prezidento. Ką tai reiškia? Tai reiškia – „Dancigo koridorius“ pilname gražume. Lietuva Rusijos (Rytų) įtakos sferoje.
Belieka dar kartą pasikartoti, kad šiandien mūsų Baltijos kelio likimas ir Europos saugumas sprendžiasi Rytų Europoje, Ukrainoje. Todėl šiandien mūsų Rytų politikos šerdis – visa parama Ukrainai, paramos Ukrainai koalicijų būrimas.
Šlovė Ukrainai!
