Atrodytų visi ruošiamės Kalėdoms ir toks scenarijus būtų įprastas laiptinėje, kieme, prekybos centre. Bet susitikimo vieta netikėta. Lazdynų ligoninė, priėmimo – skubios pagalbos skyrius. Kūčių išvakarėse užklupusios traumos čia atvijo visus, kurių gruodžio 23-ios dienos vakarą ir naktį buvo tiek gausiai, kad sulaužyto riešo tvarstymo laukiau apie 6 valandas, plius 30 minučių pats tvarstymas. Štai beveik Kūčių diena ir pasitikta.
Nieko nekalbinau, laukdama tam priėmimo skyriuj. Nes savigraužos bei liūdesio ir šiaip netruko taip leidžiant prieššventinę dieną. Kaip ir veiksmo priešaky. Kai “greitoji” mane atvežė, pargriuvusią su visom dovanom, kairės rankos riešas buvo susiraitęs tokia įdomesne forma. Užregistravo. Gavau paskutinę sėdimą vietą ir 434 numerį. Bėgant laukimo valandoms supratau, šis numeris nereiškė eiliškumo.
Prieš akis keitėsi gulomis atvežami pacientai su kojų, galvos, nugaros traumomis. Daugiausiai paslydę, griuvę ir atvykę bei atvežti švenčių laukti štai čia. Jų eilė judėjo sparčiau, nors aš jiems nepavydėjau dar labiau. Ypač graudus vaizdas buvo priešais – žmogus gulėjo, eglutė kojūgaly, išėjo jos pirkt, paslydo ir štai atvežtas prigulęs, nes taip ir nepakilo. Atvežė ir jį, ir eglutę su visu vazonu.
Buvau tarp tų sėdinčių, kur eilė ypač nesparti. Traumuotom rankomis, todėl daugiausia ant šaliko parištomis ir po kaklu kabančiomis Tiesa, moteris, derinanti Kalėdų vaišių stalą telefonu su namiškiais, dar ir stovėjo visas tas 6 valandas sulaužyta ranka. Nes sėdimų vietų daugiau nebuvo. Keitėsi laukiančių, kartais jų artimųjų nuotaikos, kantrybė, kvapai ar skausmo lygis. Bet patirtis, kurios prieš šventes ar nebūtinai prieš jas, oi, kaip niekam nelinkėčiau.
Ėjau Vilniuje Algirdo gatve. Tądien buvo slidu jau ryte, kai šilo. Pavakary šalo ir šaligatviai virto čiuožyklomis. Ar visos dienos eigoje skirtingose Vilniaus vietose, nors kur nors buvo barstomi šaligatviai? Nemačiau, kad būtų. Niekur. Viskas žvilgėte žvilgėjo ledu.
Kaip ir bandžaiu atsiminti metus, kad nebūtų žiema pateikusi amžino slidinėjimo iššūkio pėstiesiems. Nepamenu. Esu išbandžius visokią metodiką – lėtai begte, smulkiais žingsniukais, eiti lėtai, eiti lygiapadžiais, eiti aukštesne pakulne batais.
Pabaigoje klausimas, adresuotas Vilniaus savivaldybei. Suprantu, kad šaligatvius ne meras barsto, bet, o jei pabandžius pareikalaut atsakomybės iš miesto erdves prižiūrinčių įmonių? Vis tik gal inovatyvu kaip XXI-ajam amžiui, bet gal ir nieko tokia inovacija – smėlis ar druska Vilniaus šaligatviams? Palyginkime galimybes pabarstyti šaligatvius ir bent vienam kitam vilniečiui išvengti traumų ar minimizuoti pavojų paslysti pačiame Vilniaus centre. Manau, gautųsi nepalyginimai didesnis laimėjimas nei perpildyti skubios pagalbos skyriai, su iš to sekančiu kelių mėnesio nedarbingumu.
Žinoma, priklauso, koks traumos sudėtingumas. Aš vienaranke būsiu šešias savaites.