Lietuvoje jau daug metų kalbame, kad aktyvus gyvenimo būdas turi tapti kiekvieno žmogaus kasdieniu įpročiu ir poreikiu – ir sveikiems, ir neįgaliems žmonėms – vienodai.
Ne vienerius metus sprendžiama, kaip sudaryti sąlygas visų socialinių grupių įtraukimui į sporto ir sveikatingumo veiklas. Tačiau, kaip sudaryti palankias sąlygas, kad sporto ir sveikatingumo veikla neįgaliesiems būtų pasiekiama tolimiausiose kaimo vietovėse, teikiama ne vienerius, ar dvejus metus, bet nuolat, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus lūkesčius, psichosocialinius poreikius.
Europos šalyse neįgaliųjų sportui, užimtumui skiriama vis daugiau dėmesio siekiant sukurti tvirtą socialinį pagrindą. O kaip Lietuvoje?
Traumos, ligos ištiktas ar įgimtą negalią turintis žmogus patiria fizinį, emocinį, psichologinį stresą, todėl tampa pasyvus, neturi motyvacijos aktyviai dalyvauti kasdieniame gyvenime.
Jau gydymo įstaigose neįgalus asmuo turėtų būti ruošiamas susigyventi su negalia ir nebijoti save realizuoti, išlikti aktyviu. Todėl taip svarbu, kad aplinka būtų visiškai pritaikyta neįgaliajam, kad fizinės kliūtys ir iškylančios įvairios problemos buityje nesutrukdytų siekti užsibrėžto tikslo, galimybės bendrauti, skatintų savirealizacijos poreikį neįgaliajam.
Lietuvoje veikia 5 nacionalinės neįgaliųjų sporto organizacijos: 2 federacijos ir 3 komitetai, kurių nariai yra 37 skirtingų negalių neįgaliųjų sporto klubai, 25 specialiosios mokyklos, 17 socialinės globos namų, 14 specialiojo ugdymo, dienos užimtumo, profesinio rengimo centrų, kuriuose sportuoja daugiau kaip 5,4 tūkst. neįgaliųjų.
Kuriami sporto ir sveikatingumo centrai, pritaikyti neįgaliesiems. Pritaikytos sporto šakos, sveikatos gerinimo užsiėmimai, kuriuose neįgalieji pagal judėjimo funkcijų galimybes gali dalyvauti savo mėgstamoje veikloje.
Vis dėlto, kodėl tiek mažai neįgaliųjų, tik 2 proc. dalyvauja sportinėje veikloje? Negalime guostis tuo, kad ir apskritai lietuviai nepuola masiškai sportuoti.
2015 m. skiriama dar 2,6 mln. litų daugiau socialinės reabilitacijos paslaugų teikimui bendruomenėje, neįgaliųjų asociacijų veiklos rėmimui, būsto pritaikymui ir techninės pagalbos priemonių įsigijimui. Vis dėlto, kodėl tiek mažai neįgaliųjų, tik 2 proc. dalyvauja sportinėje veikloje? Negalime guostis tuo, kad ir apskritai lietuviai nepuola masiškai sportuoti. O aktyvus gyvenimo būdas neįgaliajam reiškia įgalinimą – jaustis lygiu tarp visų.
Žinoma, didelė problema iškyla, kai neįgaliesiems iš atokesnių gyvenimo vietovių tenka pasiekti vietą, kurioje vyksta sveikatinimo, sporto užsiėmimai. Dažna kliūtimi neįgalus asmuo neturi lėšų transporto išlaidoms arba neleidžia fizinės galimybės savarankiškai vykti į užsiėmimus. Todėl esminiu dalyku išlieka aplinkos pritaikymas ir informacijos stoka ir įgaliems, ir neįgaliems.
Diskusijoje ,,Neįgaliųjų įgalinimas per taikomąją fizinę veiklą, vykusioje Seime gruodžio 1-ąją, Lietuvos sporto universiteto docentas, Parolimpinių žaidynių medalininkas Kęstutis Skučas teigė: „Viena iš priemonių, galinčių paspartinti neįgaliųjų integracijos procesus, yra taikomoji fizinė veikla – tai bet kokia fizinė veikla neįgaliųjų atliekama fiziškai juos ugdant, rekreacijos, fizinės ir psichosocialinės reabilitacijos tikslais bei sportinės neįgaliųjų veiklos metu. Neįgalieji, dalyvaudami sportinėje veikloje, greičiau įvaldo būtinus savarankiško judėjimo ir kasdieninės veiklos įgūdžius, tampa fiziškai stipresni, geriau vertina save, savo galimybes, labiau pasitiki savo jėgomis. Visa tai suteikia didesnes perspektyvas neįgaliųjų įgalinimo procese.“
Tam, kad neįgalieji galėtų aktyviai dalyvauti sveikatinimo užsiėmimuose, reikalingi specialistai, kurie sugebėtų dirbti su neįgaliaisiais. Specialistas turi parinkti adekvačius veiksmingus planavimo ir organizavimo metodus įvairiose situacijose, kurti ir taikyti neįgaliųjų fizinės reabilitacijos programas, apimančias jų kasdieninio gyvenimo veiksmų atkūrimą ir kt.
Nors Lietuvos sporto universitete ruošiami plataus profilio taikomosios fizinės veiklos specialistai, galintys dirbti su neįgaliais, tačiau šiuo metu yra labai mažai specialistų ir trenerių dirbančių su neįgaliaisiais. Taikomosios fizinės veiklos specialistai galėtų būti jungiamoji grandis ir pamatas sistemingai taikomąjai fizinei veiklai vystyti ir įtraukiant į šią veiklą.
Neužtenka vien tik per žiniasklaidą paskelbti, kad vyksta pratybos ar treniruotės – tai turi būti sistemingas darbas ir pastangos įtraukiant neįgaliuosius į šią veiklą. Šį darbą galėtų atlikti taikomosios fizinės veiklos specialistai ir sporto organizatoriai motyvuodami neįgaliuosius ir sudarant grupes. Tokiu būdu atsirastų vis naujų negalią turinčių asmenų įsitraukiančių į taikomąją fizinę veiklą, daugėtų galinčių aktyviai gyventi.
Motyvuoti neįgaliuosius aktyviam gyvenimo būdui galima būtų per savivaldybėse vykdomas neįgaliųjų socialinės reabilitacijos programas.
Galima pastebėti, kad žmonės, ypač vaikai, paaugliai susižavi kokia nors sporto šaka, kai mūsų sportininkai pasiekia aukštumų. Po R.Meilutytės medalių – visi puola į baseinus. Po R.Berankio pergalių – žaisti teniso, o ką jau kalbėti apie krepšinį... Galbūt ir neįgaliųjų sporto profesionalai gali padėti motyvuoti negalią turinčius asmenis pradėti sportuoti, dalyvauti sveikatinimo užsiėmimuose? Tereikia tik daugiau informuoti visuomenę apie neįgaliųjų sportininkų pasiekimus. O jų mes turime.
Motyvuoti neįgaliuosius aktyviam gyvenimo būdui galima būtų per savivaldybėse vykdomas neįgaliųjų socialinės reabilitacijos programas. Šiuo metu iš 122 finansuotų socialinės reabilitacijos projektų, tik 34 numatyta sportinė veikla.
Todėl kviesčiau savivaldybėse dirbančias komisijas tvirtinant socialinės reabilitacijos projektų teikimo aprašą, išskirti prioritetu fizinio aktyvumo skatinimą, finansuojant taikomosios fizinės veiklos specialistų ir trenerių bei sporto organizatorių etatus, įsigyjant sporto priemonių.
Kartais užtenka tik bendro požiūrio, siekio ir institucijų bendradarbiavimo pritaikyti esamas reabilitacijos, sporto bazes, mokyklų sporto sales neįgaliųjų poreikiams tenkinti, sudarant sąlygas vykdyti sistemingas taikomosios fizinės veiklos pratybas bei treniruotes. Šiandien kalbėdami apie neįgaliųjų integraciją, turime pirmiausia sudaryti sąlygas neįgaliesiems aktyviai dalyvauti įvairiapusėje veikloje.
Raminta Popovienė yra socialdemokratė, Seimo narė
