Reikia sutikti, kad šiandien mūsų maisto pramonė patiria didelius sunkumus, Rusijos sankcijos Europos Sąjungos šalims (tarp jų ir Lietuvai) skaudžiai gali atsiliepti mūsų ūkiui bei ekonomikai.
Nors deklaratyviai nemėgstame Rusijos nuo pat 1991 metų, didelė verslininkų dalis eksportuoja savo produkciją būtent į šią šalį. Tam yra daug priežasčių – esame šios šalies netolimi kaimynai ir gaminame tai, ko Rusijai reikia.
Pagal naujausius statistinius duomenis, daugiau kaip 19 proc. visų iš Lietuvos eksportuojamų prekių į užsienį pasuka Rusijos link (nors didžioji dalis – nelietuviškos kilmės prekių reeksportas). Žinoma, Rusijai įvedus sankcijas, skaičius mažės, bet aišku, kad Rusija buvo ir yra svarbi rinka mūsų gamintojams.
Kaip gelbėsime savo pramonę? Vieni siūlo persiorientuoti ir ieškoti naujų rinkų Vakaruose, kiti siūlo didesnį dėmesį skirti augančioms paslaugų šakoms – IT, aukštosioms technologijoms, o maisto produktus atsivežti iš užsienio.
Kodėl mūsų gamintojai turėjo tiek daug eksportuoti į Rusiją ir kodėl mes neperkame tai, ką gaminame?
Ir vieni, ir kiti iš dalies teisūs. Tačiau kodėl mūsų gamintojai turėjo tiek daug eksportuoti į Rusiją ir kodėl mes neperkame tai, ką gaminame?
Nuėję į bet kurią maisto, drabužių ar kitos produkcijos krautuvę, matome, kad lentynose gausu ir „importinės“ produkcijos. Nieko blogo, bet bėda ta, kad importinę produkciją vertiname kaip geresnę: esą nusipirkę tik itališkus batus jausimės gerai, nusipirkę tik itališką švarką būsime madingi, nusipirkę tik olandišką sūrį pajusime „tikrąjį“ skonį...
Daug metų valstybės globojamos ir remiamos pramonės šakos galiausiai duoda vaisius – kokybiškas prekes, kurios yra graibstomos kitose šalyse.
Ar mes rūpinamės savo pramone? Daugelis rūpestį supranta kaip valstybės dotacijas ir išmokas, kai Vyriausybė skiria milijonus verslui, kad šis gyvuotų.
Užsienio šalių produkcija ne iš karto tapo „geriausia“ – reikėjo įveikti ne vieną kliūtį. Tačiau visuomet pagrindiniais šalies produktų vartotojais būdavo ir yra tos šalies piliečiai. Didelė dalis prancūzų važinėja „Citroen“ ar kitais prancūziškais automobiliais, tik belgiškas alus geriausias belgams, o itališki makaronai – italams.
Turbūt galvojate, kad bandau Jus įtikinti pirkti lietuviškas prekes? Iš dalies taip, tačiau noriu, kad suprastume, kodėl tai mums naudinga.
Kiekvieną kartą parduotuvėje įsigiję lietuvišką produktą, mes ne tik nusiperkame pieną, varškę ar batus – mes investuojame į šių produktų tobulinimą, naujoves, naujų darbo vietų kūrimą.
Užmirškime gailestį, negalvokime, kad pirkdami išlaikome savo verslą! Perkame ir todėl, nes tikime Lietuvos ateitimi!
Kiekvieną kartą parduotuvėje įsigiję lietuvišką produktą, mes ne tik nusiperkame pieną, varškę ar batus – mes investuojame į šių produktų tobulinimą, naujoves, naujų darbo vietų kūrimą.
Beje, ar matėte bent vieną investuotoją, kuris investuoja į įmonę tik dėl to, nes nori, kad ji neišnyktų? Manau, kad ne.
Tvirtinsite, kad lietuviškos prekės brangios, o gamintojai ir pardavėjai nori pralobti iš mūsų. Reikia sutikti, kad kartais kainos yra kiek per didelės, tačiau per pastaruosius kelerius metus rinka ir sveika konkurencija viską sudėliojo pakankamai tvarkingai į savo vietas.
Taip pat nepamirškime, kad pirkdami lietuviškus produktus, pervedame kelis centus mokykloms, universitetams, gydymo įstaigoms, policijai ir kitiems, kuriems skiriamos biudžeto lėšos.
Perkame lietuvišką produktą – investuojame į Lietuvą, jos ateitį ir savo vaikų gerovę. Tenka išgirsti nuomonių, kad „vis tiek viską išvagia“. Korupcija – ydingas reiškinys mūsų šalyje ir visame postsovietiniame šalių bloke.
Bet ar prisimenate, kas buvo 1992 metais? Tai gali apibūdinti vienas žodis – baisu. Nebaudžiamumas, reketas, korupcija. 2014-aisiais nauja policininkų karta vis mažiau supranta, ką reiškia „kyšis“, jie labiau vertina žodį „atsakingumas“.
Manau, kad ir jaunieji politikai vis rečiau supranta žodį „otkatas“ ir labiau vertina sąvokas „pareiga“, „visuomenė“, „gerovė“.
Ramūnas Burokas yra Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkas
