Vilnius, miesto centras, viešųjų ryšių agentūros biuras. Atvirai, nuo nieko nesislapstydami, pokalbiui susitinka keli asmenys. Po keliolikos minučių minėtame biure pasirodo žurnalistai, reikalaudami pranešti, kas čia vyksta. Privatus biuras, pokalbis, neturintis jokios valstybinės ar visuomeninės reikšmės, tad informacijos jie negauna. Tada jie imasi biuro durų blokados.
Provokuoja biuro pastato administratorių iškviesti apsaugą, kurios prašymui palikti pastatą jie nepaklūsta, kas išprovokuoja apsaugos policijos iškvietimą, kurios prašymams taip pat nepaklūstama, todėl pastato administratorius rašo pareiškimą ir atvyksta dar vienas policijos ekipažas.
Aš viso to nei matau, nei girdžiu, nes ramiai dirbu biure. Jis įsikūręs sename Vilniaus pastate, todėl įvykių pastato koridoriuje visiškai nesigirdi. Vakarop pradedu gauti žinutes, kad kažkas vyksta su manimi, nes buvo atvykę daug apsaugos ir policijos. Ką?
Žurnalistai puikiai žinojo, jog jų elgesys išprovokuos tokią įvykių raidą, su apsaugos ir policijos kvietimu, bet tai buvo pateikta kaip mano inicijuota operacija. Tai – melas, aš visai niekam neskambinau, mano prašymu niekas nieko nedarė. Viską sąmoningai provokavo tie, kurie iš to siekė išpūsti kuo didesnį burbulą.
Tikriausiai čia viskas gerai, tiesiog žiniasklaida dirba savo darbą. Tikriausiai tokie metodai irgi leistini, čia viskas gerai su profesine etika bei elementariu žmogiškumu. Tikriausiai. Ne man spręsti, nes aš tokio darbo nedirbu.
Bet pikta, kai paskui sakoma, jog kažką slepiu. Ką ir nuo ko man slėpti? Aš negaliu susitikti viešoje vietoje su kuo noriu ir kada noriu? Aš privalau apie visus savo susitikimus, kurie niekaip nesusiję su mano tiesioginiu darbu, informuoti žiniasklaidą?
Viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimus Seimo nariui puikiai žinau, šis susitikimas tokių nepažeidė. Tad kodėl esu daromas kone nusikaltėliu, kodėl sakoma, jog aš nuo kažko slapsčiausi? Pagaliau jei jau iš tikrųjų norėčiau slapstytis, manote, tokiam susitikimui nerasčiau geresnės vietos ir laiko? Faktas, kad susitikimas vyko dieną ir sostinės centre, net ir didžiausiems opozicionieriams turėtų aiškiai signalizuoti, kad jokio slapstymosi nebuvo. Bet tokius faktus, kaip žinia, patogiau nutylėti.
Kodėl paprastas pokalbis paverstas kone kriminaline drama? Tikslaus atsakymo nežinau. Galiu tik sau dėliotis tam tikras detales. Pasibaigė Seimo pavasario sesija, joje priimta daug Lietuvai svarbių sprendimų, kurie palietė labai daug interesų grupių. Sprendimų, kurių nesiėmė priiminėti joks ankstesnis Seimas.
Pagaliau jei jau iš tikrųjų norėčiau slapstytis, manote, tokiam susitikimui nerasčiau geresnės vietos ir laiko?
Manote, nėra norinčių ir siekiančių tuos sprendimus atšaukti? Pakeisti? Bent sušvelninti?
Aš suprantu atvejus, kai esu kaltinamas „blogais“ Seimo sprendimais, nevykusia komunikacija... Bet dabar tai, kas vyksta, panašu į persekiojimą, peraugantį į spaudimą, kada grupė žurnalistų su mikrofonais rankose reikalauja prisipažinti padarius kažką negero.
Man sakoma, jog blogai darau, kad nebendrauju su kai kuriais žurnalistais. Bet ne tik jie, o ir aš turiu teisę į elementarią pagarbą. Aš atsakinėju į visus klausimus, kuriuos man užduoda be grasinimų ir spaudimo. Aš bendrauju su visais, kurie laikosi profesinės etikos ir kurie neiškraipo nei žodžių, nei faktų.
Susitikimas viešųjų ryšių agentūroje visuomenei kur kas įdomesnis nei sprendimai, kuriuos priėmėme, motyvai, argumentai? Įdomiau nei tai, ką planuojame daryti artimiausioje ateityje? Nemanau. Gal kas ir toliau norės žaisti „kriminalines dramas“ ir pūsti burbulus, tačiau aš tokiuose žaidimuose nedalyvausiu.
O tiems, kam įdomu, kas jau padaryta, kokius darbus planuojame artimiausiu metu – kelios nuorodos į paskutinius interviu. Paliksiu jas komentaruose po tekstu.
Ramūnas Karbauskis yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas
