Panašu, kad ši Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, vėl bandys ignoruoti tarptautinės Orhuso konvencijos standartus, gerojo viešojo administravimo principus ir siūlydama vienintelį atominės variantą net nepateiks visuomenei alternatyvaus sprendimo skaičiavimų. Juk bet koks rimtas planavimas civilizuotoje šalyje daromas pateikiant planą B, sąžiningai svarstant alternatyvią energetinės politikos galimybę.
Rimtas planavimas civilizuotoje šalyje daromas pateikiant planą B, sąžiningai svarstant alternatyvią energetinės politikos galimybę.
Panašu, kad mums – principingiems atominės elektrinės priešininkams – teks vėl įrodinėti žaliosios energetikos Lietuvoje pranašumus. Juk alternatyvi energetika, paremta protingu energijos taupymu, vėjo, saulės ir žemės ūkio biomasės žaliavų pagrindu yra rimta industrijos šaka, galinti konkuruoti su bet kuria tradicine pramone ir turinti esminių pranašumų jų atžvilgiu – ji yra vienintelis šalies nepriklausomybės nuo Rusijos žaliavų garantas, kartu išspręsiantis ir globalius klimato kaitos iššūkius.
Turime pagaliau įsisąmoninti, kad žaliosios energetikos plėtrai vien deklaratyvių šūkių nepakanka. Reikia ambicingų planų ir sąlygų privačioms investicijoms. Todėl vietoje išleidžiamų milijardų beprasmiškai pasenusiai branduolinei technologijai finansuoti – privalome leisti mūsų gyventojams, bendruomenėms, verslininkams, valstybei ir užsienio kapitalui investuoti į pažangias atsinaujinančios alternatyvos perspektyvas.
Primename, kad galingo "Hitachi" reaktoriaus pajėgumai leidžia Lietuvai pagaminti apie 400-500 MW savos elektros, likusią dalį paliekant latviams ir estams. Tokį energijos kiekį patenkintų net mūsų Baltijos jūros dalyje įrengti vėjų parkai, jau nekalbant apie alternatyvios energetikos plėtros visumą.
Referendumas 2012 metų spalį, kuris aiškiai įrodė, kad atominės elektrinės statyba Lietuvoje taps negyvybingu ir beprasmiu projektu, užkrausiančiu šalies visuomenei paskolų ir palūkanų naštą
Svarstyti alternatyvų planą įpareigoja ir išsami viešoji diskusija bei po jos sekęs referendumas 2012 metų spalį, kuris aiškiai įrodė, kad atominės elektrinės statyba Lietuvoje taps negyvybingu ir beprasmiu projektu, užkrausiančiu šalies visuomenei paskolų ir palūkanų naštą, priklausomybę nuo įvežtinio kuro ir milijonus metų nesuyrančių radioaktyvių atliekų laidojimo grėsmes.
Akivaizdu, kad atominis projektas prasilenkia ne tik su aplinkosauga, bet ir su ekonomine logika. Tuo tarpu ankstesnė šalies Vyriausybė, manipuliuodama informacija dėl ES žadamos paramos atominės statyboms Lietuvoje, kurios ES net nesvarsto, kartu iškraipė būsimo elektros poreikio prognozes. Vis teigiama, kad elektros energijos poreikis didės, kai tuo tarpu 2014 m. elektros vartojimas lyginant su 2013 m. sumažėjo 3.2 proc.
Bet svarbiausiu klausimu šiandien lieka tai, kur „projekto partneriai“ padėjo Lietuvos referendumo rezultatus ir šalies konstitucinio suvereno išreikštą aiškų „ne“?
Nors, referendumų teisinis reguliavimas įpareigoja Seimą per mėnesį po referendumo rezultatų paskelbimo priimti sprendimus dėl jų įgyvendinimo, tų sprendimų vis dar nėra.
Vis dėlto norėtųsi paklausti, kas valdančiajai daugumai suteikė teisę ignoruoti tautos valią, Konstituciją ir Referendumo įstatymą?
