Ta pati grupelė Seimo narių surengė konferenciją, kurią galima būtų pavadinti konferencija privataus kaupimo „sunaikinimo“ klausimais. Tendencingai buvo pasirinktas Lenkijos pavyzdys, tačiau buvo visiškai neanalizuoti kitų šalių, tokių, kaip Estija, pavyzdžiai, kuriose pensijų kaupimas vyksta sėkmingai, dalyviams prisidedant savo lėšomis, valstybei kompensuojant visus praradimus krizės laikotarpiu ir skatinant pensijų fondų investicijas į vietos ekonomiką.
Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacija bandė šiai konferencijai siūlyti savo pranešėjus, kad būtų parodytos abi problemos pusės, bet tokia iniciatyva buvo atmesta kaip nepriimtina.
Kaip pasityčiojimas ir nepagarba valstybei bei Konstitucijai vis garsiau skamba siūlymai nacionalizuoti pensijų fondus, nors Konstitucinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad pensijų fondų lėšos yra asmeninė žmogaus nuosavybė.
Visiškai neanalizuoti kitų šalių, tokių, kaip Estija, pavyzdžiai, kuriose pensijų kaupimas vyksta sėkmingai.
Vykdant reformą, matyt, buvo tikėtasi, kad didesnė dalis žmonių stabdys kaupimą, tuo išreikšdami nepasitikėjimą pensijų fondais. Deja, reformos statistika rodo priešingą tendenciją – iš daugiau nei 1 mln. 103 tūkst. kaupiančiųjų stabdyti kaupimą valią pareiškė tik 0,9 proc. dalyvių. Visi likę išreiškė pasitikėjimą jau veikiančia pensijų kaupimo sistema, o ženkli visų dalyvaujančių dalis – 272,5 tūkst. jau sutiko prie kaupimo prisidėti savo lėšomis. Jei įvertinsime, kad šiuo metu dirbančių ir mokančių mokesčius iš 1 mln. 103 tūkst. dalyvių yra apie 700 tūkst. – tokiu atveju savanoriškai prisidėti prie kaupimo išreiškė norą beveik 40 proc. visų kaupiančiųjų, tiesa, nežinodami, kad jų sprendimas vėl bus kvestionuojamas, o ateitis – griaunama.
Iš politikų lūpų pasigirsta nuomonių, kad didžioji dalis dalyvių yra neapsisprendę. Ar tikrai? Ar galima tuos dalyvius, kurie liko kaupti „minimaliai“, gaunant tik įmokas iš „Sodros“, vadinti neapsisprendusiais? Jie jau apsisprendė likti privačiame pensijų kaupime. Iš mūsų darbo su dalyviais praktikos galime patvirtinti ir tik apgailestauti, kad kai kurie priėmė sprendimą kaupti minimaliai, nes nepasitiki valstybe. Kiti taip nusprendė dėl ekonominių priežasčių, treti – vis dar laukia, ir galbūt apsispręs iki lapkričio 30 d. Jiems būtų daug lengviau priimti vieną svarbiausių sprendimų savo gyvenime, jei ne neramumai Seime, politikų trumparegiškumas bei aiškiai demonstruojama nepagarba piliečiams.
Nesenai išreikštas siūlymas, kad gyventojai, uždirbantys iki 2000 Lt, turėtų pasitraukti iš pensijų fondų. Bet ar tai tiesa? Skatinamąją įmoką mokant nuo vidutinio darbo užmokesčio, kuris šiuo metu siekia 2253 Lt, būtent mažiau uždirbantiems asmenims labiausiai apsimoka dalyvauti pensijų kaupime, nes valstybės skatinamoji įmoka yra lygi ar net viršija dalyvio savarankiškai į pensijų fondus įmokamą sumą. Be to, tarp mažiau uždirbančių yra jauni dalyviai, kurie ateityje gali gauti pajamas, žymiai didesnes nei vidutinis atlyginimas. Kaip bus su jais? Kas kompensuos jų prarastas ir nesukauptas pensijų lėšas?
Iš mūsų darbo su dalyviais praktikos galime patvirtinti ir tik apgailestauti, kad kai kurie priėmė sprendimą kaupti minimaliai, nes nepasitiki valstybe. Kiti taip nusprendė dėl ekonominių priežasčių.
Pasigirsta teiginių, kad vyresniems žmonėms yra mažesnė galimybė sukaupti didesnes sumas, todėl jiems taip pat reikėtų „grįžti į Sodrą“.
Vienintelė tiesa – taip, dėl amžiaus šių dalyvių kaupimo laikotarpis trumpas, tačiau jau dabar pensijų išmokų statistika rodo, kad sukauptos sumos gerokai viršija netektį dėl „Sodros“ pensijos sumažėjimo.
Panagrinėkime kad ir plačiai nuskambėjusį pavyzdį, kas geriau – 7000 Lt sukaupti pensijų fonde ar 32 Lt didesnė „Sodros“ pensiją? Paskaičiuokime, koks būtų anuiteto dydis pagal Lietuvos banko skelbiamas bazinių anuitetų lenteles. 62 metų žmogus, sukaupęs 7000 Lt, iš pensijų fondų gautų 39,5 Lt – arba net 23 proc. didesnę išmoką nei pensijos sumažėjimas iš „Sodros“. Atrodytų, ar svarbūs tie 7 Lt? Bet paskaičiuokime, kas būtų, jei pensijų fondų sąskaitoje būtų sukaupta 100 tūkst. ar net 200 tūkst.? Koks tada būtų skirtumas ir jo įtaka žmogaus gyvenimo kokybei?
Tai, kas šiuo metu vyksta pensijų kaupimo srityje, rodo, kad pasitikėti valstybe neįmanoma. Deja, tai ne vienintelė sritis. Kaip rodo „Chevron“ istorija, prasidėjus rimtiems darbams keičiamos sąlygos ir taisyklės.
Valdymo bendrovės, kurios valdo pensijų fondus, nebūtų nei viena pradėjusi veiklos, jei būtų žinojusios apie politinės valios nestabilumą. Šiuo metu daug kalbama apie neišvystytą anuitetų rinką (joje veikia tik viena bendrovė), tačiau kokia solidi finansų įmonė norės investuoti, ateiti į rinką, kai valstybėje visiška anarchija, sistema kiekvienais metais „draskoma“ ir perdaroma?
Labai gaila, kad milijonui dirbančiųjų, kurie moka mokesčius ir išlaiko politikus, tenka kentėti tokias patyčias dėl savo pensijos ir sukaupto turto. Tikiuosi ir viliuosi, kad jie aktyviai gins savo interesus, o kituose rinkimuose jie įvertins, kuriuos politikus rinkti į Seimą ir kam patikėti savo pačių ateitį. Taip pat tikiuosi, kad valstybės institucijos, tokios kaip Lietuvos bankas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurios dar visai nesenai pateike skaičiavimus ir vertinimus, įrodė naujosios reformos naudą tiek žmonėms, tiek valstybei ilgalaikiu laikotarpiu, aktyviai, drąsiai reikš savo nuomonę ir gins dalyvių interesus bei stabilią visos Lietuvos ekonominę ateitį.
Ramūnas Stankevičius yra specializuotos pensijų kaupimo bendrovės „MP Pension Funds Baltic“ generalinis direktorius
