Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ramunė Jurkuvienė: Apie penkias konkrečias laisves ir mus

Laisvė – abstrakti sąvoka, bet pasaulinė šeimos terapijos pradininkė Viginija Satir ją sukonkretino, teigdama, kad žmogus turi 5 laisves.
Ramunė Jurkuvienė
Ramunė Jurkuvienė / Nuotr. iš asmeninio albumo

Jos tokios:

  1. matyti tai, ką mato,

  2. girdėti tai, ką girdi,

  3. jausti tai, ką jaučia,

  4. suprasti taip, kaip supranta,

  5. ir pasakyti, ką jis mato, girdi, jaučia ar supranta.

Pastaruoju metu pradedu įsitikinti, kad Laisvę išsikovojusioje mūsų šalyje šios 5 elementarios konkrečios laisvės vis dar yra sunkiai pasiekiamos. Pavyzdžiui:

Matau klykiantį vaiką, nes jį iš tėvo plėšia svetimas žmogus. Bet iš manęs reikalauja, kad turiu to nematyti ir negirdėti. Reikalauja nejausti natūralios užuojautos tėvui ir užslopinti iš šio jausmo kylantį norą padėti skriaudžiamiesiems. Ir visą drastišką pareigūno veiksmą prieš tėvą ir vaiką turiu suprasti ne kaip agresiją, bet kaip nuoširdų rūpinimąsi geriausiais šio vaiko ir šios šeimos interesais. Na, ir pasakyti viešai, ką matau, girdžiu, jaučiu ir suprantu man NEGALIMA: tuoj būsiu žeminama, įžeidinėjama ir ponai per TV autoritetingai tars, kad matau, girdžiu, jaučiu ir suprantu ne taip, kaip reikia.

O kaip reikia, kelios moteriškės ar keli vyriškiai, save vadinantys ekspertais, žurnalistais ar valdininkais tai jau tikrai žino. Juk taip parašyta instrukcijoje, vadinamoje teisės aktais. Jie vieninteliai tegali paaiškinti šiuos „šventus“ teisės aktus. Jie juk išrinktieji. Šie teisės aktai tai tas pats kaip iš dangaus nuleisti, – jie nepajudinami. Vargas tam, kuris bandys remtis logika ar 5 aukščiau minėtomis laisvėmis. Net jeigu jis bus Seimo narys, teisininkas, mokslininkas ar praktikas, jo argumentai – niekis. Keli „pažangūs žinotojai“ visiems paaiškins, kaip GALIMA IR KAIP NEGALIMA matyti, girdėti, jausti ar suprasti.

Visa armija išmokusių sistemai paklusti tarnautojų nesigilins į esmę, nesistengs įsiklausyti į save ir kitus, susidaryti savo nuomonės, ieškoti optimalios išeities iš problemos. Pagrindinis šių valdininkėlių dėmesys skirtas nustatyti, kas šioje situacijoje išeis nugalėtoju. Ir tuoj pat stoti stipresniojo , t.y. nugalėtojo, pusėn.

Analogiška situacija su mokytojais. Juk dar visai neseniai mačiau, kad buvo surinkta 1500 idėjų Lietuvai. Girdėjau, kad iš jų buvo atrinktos trys. Viena iš jų: mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. Jutau, kad laiko ne tiek jau daug tokiai ambicingai idėjai įgyvendinti ir supratau, kad dabar bus daroma viskas, kad pedagogų prestižas kiltų – algos augs, krūviai bus adekvatūs, mokytojų padėjėjai darbuosis kiekvienoje klasėje, ypač integravus vaikus su raidos sutrikimais, mokytojų kūrybingumas bus realiai skatinamas, mokytojas įgis pasitikėjimo savimi, nebus taikoma žeminanti valdininkų kontrolė, iš mokytojų reikalaujamas popierizmas tiesiog nyks akyse. Įtariu, kad ne vien aš taip supratau. Ir patys mokytojai taip suprato. Kai kurie iš jų net patikėjo, kad taip ir bus.

Pasirodo, kad taip matyti, girdėti, jausti ir suprasti neturime teisės. „Pažangiųjų žinotojų“ logika kita. Pavyzdžiui, pirmokėlių mokytojas nenusipelnė gauti 1 etato už savo milžinišką darbą – suvaldyti vaikelius, įpratusius žaisti, o ne dirbti, kūrybingai priversti juos susikaupti, įvesti juos į mokinių pasaulį, kiekvieną matyti kaip atskirą individą, motyvuoti juos stengtis, būti jiems tėvu ar mama, kol jie yra klasėje. Jam, pasirodo, pritrūksta krūvio iki 1 etato ir jis… turi ieškoti papildomo darbo! Nors už kokį ketvirtį etato…

Kai mokytojai ima jaustis apgauti ir nori pasakyti apie tai, ką mato, girdi, ką jaučia ir supranta tiems, kurie paskelbė, jog rūpinsis mokytojų prestižu, pasirodo, kad klausytojų nėra. Pasirodo, mokytojai NEGALI taip elgtis. Jie privalo matyti, girdėti, jausti ir suprasti TIK TAIP, kaip tai traktuoja ministrė, premjeras ar kiti neklystantieji ir dėl to negalintys mokytis iš savo klaidų...

Na, gydytojai, ypač jaunieji, irgi turi nematyti, kad jų algos 10–15 kartų mažesnės už tą patį darbą užsienyje. Jie neturi teisės girdėti užgauliojimų, kai dėl neadekvataus krūvio yra priversti ne gilintis į pacientą, bet sugerti pacientų teisėtą ir neteisėtą pyktį. Jiems negalima jaustis pažemintais, kai valdininkėliai, nematę gal nė vieno paciento per gyvenimą, nustatinėja, kada GYDYTOJAS gali rašyti kompensuojamus vaistus, o kada ne.

Taip pripratome prie tokios tvarkos, kad net nesuprantame, jog daugelyje šalių iš viso nėra kompensuojamų vaistų, o yra kompensuojamos išlaidos pacientui, kad galėtų gauti tokį gydymą, kuris yra jam reikalingas. Ir gydytojas į šiuos reikalus visai nepainiojamas, nes jo ŽINIOS, PATIRTIS ir dėmesys turi būti skiriami pacientų gydymui. Jis juk pats kompetetingiausias toje situacijoje ir niekas negali jam pasakyti, kaip jis turi matyti ar kaip suprasti. Jis mato ir supranta PATS. Ir užtenka jam trukdyti valdininkų sukurtomis robotiškomis instrukcijomis, kalnais ataskaitų, kurių, beje, realiai niekas neanalizuoja.

Taip, sunki ta laisvė. Ta vidinė laisvė, leidžianti būti ir jaustis Žmogumi. Ji neatsiranda savaime. Už ją reikia mokėti brangiai: streikais, mitingais, patirtomis rizikomis ir galimais trumpalaikiais pralaimėjimais. Bet taikliai pastebi Alastair McIntosh, žymus škotų akademikas ir rašytojas, kad negali ilgai išsilaikyti dalykai, kurie yra neteisingi savo esme.

Švenčiame valstybės šimtmetį. Atrodo, kad ateina laikas, kai turime atsikratyti vidinės laisvės pančių, augintis savarankiškai mąstančių žmonių kartą, pareikšti savo teises į savo valstybę, dalyvauti jos sprendimuose. Tik vidinę laisvę turėdami galime vadovautis sveiku protu, logika ir statyti žmogaus vertą gyvenimą sau, savo vaikams ir visuomenei. Vergiškai sąmonei tai neįkandama. Bet mes jau seniai ne vergai. Ne biurokratiniai instrukcijų rinkiniai turi valdyti mūsų gyvenimus.

Esame pakankamai protingi ir gabūs, gebantys kritiškai ir savarankiškai mąstyti, vertinti ir spręsti. Tuo nesunku įsitikinti, kai mūsų studentai ar darbuotojai Vakarų kraštuose turi galimybę atsiskleisti. Tikrai nepasirodome prastesniais. Tik nesakykim, kad neturim kito pasirinkimo, kad esame bejėgiai ir aukos. Tai netiesa.

Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, mes turime pasirinkimą: nebūtina stoti „stipresniojo“ pusėn, – mes galime BŪTI LAISVAIS ŽMONĖMIS.

Ramunė Jurkuvienė yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė daktarė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos