Taip atsitiko vienai mamai, kai ji į psichologus kreipėsi pagalbos, kad jai sunku vienai sūnų auginti. Guodėsi, kad kartais taip supyksta, kad net sunkiai sutramdo emocijas – užvaldo noras trenkti savo vaikui, kai šis išbando mamos kantrybės ribas. Dar nieko neįvyko. Kad taip neįvyktų, ėjo konsultuotis. Psichologė pakonsultavo ir mamą priskyrė prie galimai smurtausiančių. Tokią formuluotę pasiuntė Vaiko teisių tarnybai. Sunku abejoti geromis jos intencijomis – juk visur skelbiama, kad pilietiška kovoti prieš smurtą, ypač reikia ginti vaikus. Vaikų teisių gynėjai taip pat norėjo pasirodyti pavyzdingais.
Kad nebūtų per vėlu, gavę žinią iš kompetetingos psichologės, specialistai nedelsdami nuvyko ir paėmė vaiką, saugodami jį nuo galimo motinos smurto. Smurtas tik galimas, o milžiniška žala motinai ir vaikui jau padaryta. Istorija tikra, konkrečių duomenų nepateikiu dėl asmens duomenų apsaugos.
„Nėra jau taip tragiška, – pasakys man minėti Vaiko teisių apsaugos tarnybos ar skyriaus (VTAS) specialistai, – Mama kreipėsi į teismą, didelė tikimybė, kad vaiką grąžins, juk jokio įrodymo, kad smurtas buvo, nėra.“ Biurokratiškai žvelgiant viskas atitinka teisinį reglamentavimą. O žmogiškai? Kaip situacija atrodytų, jei būtume motinos vietoje?!
Vienai mamai tikrai sunku auginti vaiką. Ką reiškia dviem dirbti, kad išlaikytų save ir vaiką, ir ką reiškia vienam. O kur dar emocinė ir kasdieninių darbų pagalba?! Vaikas auga, poreikiai taip pat. O mamos ištekliai nesiplečia. Prasideda vaiko spaudimas iš aplinkinių neatsilikti nuo bendraamžių, ribų išbandymas, nuolatiniai konfliktai, abipusiai tylūs savęs kaltinimai, bejėgiškumas, lydimas frustracijos, pyktis. Matyt, jau buvo pasiekta išsekimo riba, kad sukaupus jėgų ir finansų likučius moteris kreipėsi pagalbos. Ir gavo…
Niekas su ja nesitarė, kas būtina, pavyzdžiui, Danijos ir kitų Vakarų šalių modeliuose. Ten su šeima, kuri dėl įvairių priežasčių nepajėgi susitvarkyti su savo asmeninėmis problemomis (yra liga, krizinė situacija ar kitos rimtos problemos) tariamasi, kur tuo periodu pabus vaikas: gal pas giminaičius, draugus ar kitus globėjus, kur jam bus saugu, iš kur jis nekliudomas galės lankyti mamą ar tėvą, su jais bendrauti. Situacijai pagerėjus, vaikas sugrįžta į savo šeimą. Bet pas mus tarnybos nesiterlioja kalbėjimais su tėvais ar vienu iš tėvų. Geriausiu atveju informuojamas pasimetęs, išsigandęs ir tuo pat metu įsiutęs tėvas ar motina, kad bus taip.
Paėmimas vyksta per prievartą. Taip, su didele tėvų dalimi labai sudėtinga tartis dėl jų įgimtos ar įgytos proto negalios. Bet prievarta visada didina agresiją. Vaikai bėga, slepiasi, gaudomi kaip nusikaltėliai. Ką tai reiškia jų psichikai? Vaikas neretai paimamas iš mokyklos, tėvams nedalyvaujant, nežinant, kad vaikas jau nebepareis namo. Ar tai gerina tėvų pasitikėjimą institucijomis, tarnybomis? Ar tokie veiksmai šeimos gali būti priimti kaip pagalba, rūpinimasis šeima?
Gal kažkas ramiu veidu po kurio laiko pateiks skaičius nusižudžiusių motinų, iš kurių paimti vaikai… Beje, tokių jau yra. Ar ir juos slėpsime, kaip dabar slepiami nuo alkoholinių surogatų apsinuodijusių ir mirusių paauglių atvejai ir skaičiai?
Kalbame apie smurtą prieš moteris. Ar tokia „pagalba“ nėra viena iš smurto rūšių? Ir prieš moterį, ir prieš vaiką? Kaip galime įžvelgti, kad tokiu būdu tikrai buvo siekta geriausių vaiko interesų, reikalaujamų Vaiko teisių konvencijoje?
Vaikų išgyvenimai paveikia įvairias jų gyvenimo sritis, jų mokymąsi, santykius su aplinkiniais. Deja, dauguma aplinkinių nesistengia tokių vaikų suprasti.
Kad toks procesas leido ramiau jaustis psichologei ir vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams, galima suprasti. Juk teisininkams įrodžius, kad tikrai buvo smurtas, į kurį nesureaguota, joms gresia baudžiamoji atsakomybė. Kas norės rizikuoti? Ar tokie dalykai tikrai padidina darbuotojų atsakomybę, ar tik siekį apsidrausti ir pildomų popierių skaičių – kita tema. Bet niekaip man nepavyksta savęs įtikinti, kad vaikas ir motina po tokio įsikišimo pasijuto geriau, kad iš tikrųjų veiksmai atliekami siekiant vaiko gerovės.
Psichologai gali pateikti daugybę pavyzdžių, kaip sužeidžiama vaiko psichika lengvesnių krizių atvejais, kai vaikas su svetimais žmonėmis pasijaučia labai nesaugiai. Tai paveikia jo psichiką ilgam. Atskyrimo nuo mamos baimė – fundamentali egzistencinė vaiko baimė, labai giliai glūdinti vaiko pasąmonėje. Dėl tokio atskyrimo išgyvenamas gedėjimas, pereinantis visas stadijas, suintensyvėja jo emocinės reakcijos, kai kurie vaikai gali rodyti stiprius pykčio ar priešiškumo jausmus, kiti labiau liūdi, užsidaro, neretai pasireiškia vadinamos psichosomatinės reakcijos – vaikai ima skųstis dažnais galvos, pilvo skausmais, virškinimo sutrikimais. Vaikams tai milžiniškas sukrėtimas, sunkiai atitaisomos traumos.
Yra daugybė tyrimų, atliktų su jaunuoliais, kurie prisiminė, ką jiems reiškė atskyrimas nuo šeimos jų vaikystėje. Įsiminė vieno pasidalinusio savo išgyvenimais informanto frazė: „Visų bijojau: bijojau į lauką išeiti, bijojau kambary būti. Visi svetimi... Kiti vaikai specialiai mane gąsdino. Mamos nebėra. Norėčiau auklėtojos rankos laikytis, nepaleisti, bet negaliu, nes daug tokių vaikų aplinkui...“ Vaikų išgyvenimai paveikia įvairias jų gyvenimo sritis, jų mokymąsi, santykius su aplinkiniais. Deja, dauguma aplinkinių nesistengia tokių vaikų suprasti.
Vaikai, žinoma, neturi gebėjimų suvokti ir išsakyti savo jausmus. Bet tai nereiškia, kad jų neišgyvena. Kartais jie elgiasi kaip sužeistas žvėriukas – šiepiasi norėdamas įkąsti padedančiajam. Iš tikrųjų tai – iš skausmo. Deja, labiausiai paplitusi reakcija į tokių vaikų emocines problemas – jų kaltinimas... Dar psichotropiniai vaistai. Jų skyrimu vaikams (Užuot sprendę problemas) pirmaujame visoje Europoje. Gaila, kad ši problema rimtos specialistų analizės vis dar nesulaukia...
Vėl cituoju tyrimą su jaunuoliais, kurie vaikystėje buvo paimti iš šeimų ir patalpinti į vaikų globos namus. „Vienas iš baisiausių dalykų, kuriuos prisimenu, tai jokio pastovumo nebuvimas: kilnoja, ir kilnoja, ir kilnoja...Tik pradedi su kuo susidraugauti, apsipranti, ir vėl kelia... į kitus globos namus, į šeimyną, pas globėjus...“. Jei vaikas būtų tarsi medelis, kaip galėtų jis užaugti, jei neleistume jam šaknų įleisti į jo dirvą, t.y. jo gyvenamą aplinką: vis atkapotume jas ir atkapotume? O ką kalbėti apie žmogų?! Juk žmogus tampa žmogumi tik tarp žmonių.
Vaikas socializuojasi, kai aplinka jį priima ir sudaro saugią, palaikančią, mylinčią atmosferą, kai užsimezga tvirti abipusiai pasitikėjimo santykiai. Nekalbu apie idealias sąlygas. Jų nebūna niekur. Bet paėmus vaiką iš jam nesaugios aplinkos, jis turi būti patalpinamas į tikrai saugią. O ne dar nesaugesnę... Ar paėmus vaiką kas nors užtikrina jam tokią aplinką? Kas rūpinasi vaiko ilgalaikiais ryšiais, jo likimu, kai iš tėvų jis yra paimamas? Ar iš viso apie tai rimtai galvojama? Kas prisiima atsakomybę už šį labai svarbų vaikui (giliau suvokiantiems – ir visai šaliai) aspektą? Taip, aš žinau globėjų sistemą. Bet žinau ir daugybę atvejų, kai vaikas iš globėjų grąžinamas. O jeigu dar rimtai paanalizuoti kelią, kol pas globėjus patenka? Neretai ligoninė, giminaičiai, budintys globėjai ir t.t. Suprantu, kad tai sunkiai sprendžiama problema, bet negalime neigti, kad ji egzistuoja...
Sakote, tai tik pavieniai atvejai? Dažniausiai vaikai paimami dėl įsisenėjusių priežasčių? Tarkim, taip. Bet ar pažiūrime į tas vadinamas „rizikinių“ situacijas jų pačių akimis? Juk jie žmonės, kuriuos užgriuvo daugybė problemų, bet jie yra taip pat jaučiantys kaip ir mes. Tik su „rizikos šeimų“ etiketėmis…
Imkim tipišką atvejį. Motina Ineta (vardas pakeistas) su vaiku gyvena labai apverktinose sąlygose, vieno kambario bute, jai diagnozuotas emocijų sutrikimas. Vienintelė jos paguoda – mažoji dukrelė. Ji paimama, nes neatitinka standarto, kuris nustatytas grėsmės vaikui kriterijuose. Bet ką valstybė padarė, kad jauna šeima turėtų kur gyventi? Valstybė, kurios konstitucijos 38 straipsnyje įrašyta, jog Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas? Minimu atveju Inetos brolis paėmė paskolą ir įsigijo butą, kuriame Ineta su vaiku galėtų gyventi. Bet dukrelės Inetai vis tiek negrąžina, nes tai – ne jos butas. Paaiškinkite, kaip Inetai elgtis? Kaip ji gali suprasti valstybę? Akla ir nesukalbama, baudžianti ir neleidžianti pasitaisyti? Už ką? Kad Ineta yra silpna? Valdininkai apsaugo vaiką ar save nuo galimų nemalonumų.
Sunku tikėtis, kad drastiškas jėgos struktūrų kišimasis į subtilius šeimos santykius išspręs smurto problemą.
Pažvelkime į šio teisės akto vykdymą iš darbuotojų pusės. Žinoma, kas imsis rizikuoti „dėl kažkokios nevykėlės“ vaiko, jei pats darbuotojas nesaugus? Jei bet kuris žurnalistas gali ištraukti pavienius nepasisekusius atvejus, kaltinti darbuotoją, reikalauti jam nuobaudų, nežinodamas nei darbo su šeima specifikos, metodų, nei šeimos istorijos, nei užduočių, kurias kompetetingas darbuotojas sutartyje susirašė su tėvais. Pvz., tėvai viską leido savo paauglei dukrelei. Ši nebežino visai ribų: ima per internetą greituosius kreditus tėvų vardu. Nepaisydama tėvų finansinių galimybių užsisakinėja sau prabangos prekes per internetą.
Kompetetinga darbuotoja, aptarusi situaciją su tėvais, moko, kaip paauglei aiškiai nubrėžti ribas. Tėvas, pamatęs naują dukros užsakymą, pasinaudoja pamokymais, ir bando dukrai neleisti naudotis kompiuteriu. Dukra puola į isteriją, paskambina į policiją ir tėvo elgesį apibūdina kaip smurtinį. Policija atvažiuoja ir išsiveža tėvą „smurtautoją“. Kai darbuotoja skambina policininkams, šie atšauna: “mes ne psichologai. Gavom iškvietimą, kad smurtas ir išsivežėm smurtautoją.” Kaip darbuotojai toliau dirbti su šeima? Kaip įtikinti, kad ribų parodymas paauglei yra būtina tėvų pareiga?
Sunku tikėtis, kad drastiškas jėgos struktūrų kišimasis į subtilius šeimos santykius išspręs smurto problemą. Tai didelio darbuotojų meistriškumo, susikalbėjimo tarpusavyje ir su šeima bei visuomene reikalaujantis procesas. Baisus galvos skausmas visai mūsų mažytei šaliai, iškentusiai milžiniškas negandas. Tik nereikia tikėtis, kad vienintelis būdas gydyti galvos skausmą yra atskirti galvą nuo kūno. Ar vaiką paimti iš šeimos. Yra daug subtilesnių, kompleksiškesnių ir veiksmingesnių, nors jie reikalauja žymiai daugiau laiko, išminties, kartais rizikos, pasitikėjimo vieni kitais.
Taip, būna atvejų, kai ir galvą reikia operuoti. Kartais net pašalinti auglį kartu su dalimi smegenų. Bet tai ypatingos kompetencijos reikalaujantis veiksmas. Ir taikomas puikiai suvokiančių pasekmes atsakingų specialistų. Jie mokosi ilgus metus ir net gavę diploma ne iš karto imasi tokių sudėtingų operacijų. Ir visada įsitikina, kad išnaudotos visos galimybės gydyti ne tokiais drastiškais būdais; žino, jog visi kiti pagalbos variantai jau išsemti. Vaiko paėmimas iš šeimos ne mažiau sudėtinga ir kraštutinė priemonė. Negalima ja švaistytis…
Sprendžiant smurto problemą visi turime ieškoti geriausio varianto, neatiduoti visko tik jėgos struktūroms ar tarnyboms. Kaltinimas ir grasinimai – blogi patarėjai, ar jie ateina iš agresyvių tėvų, ar iš visuomenės, ar iš specialistų pusės. Yra toks posakis: kur pasibaigia meilė, prasideda teisė. Situacija ims gerėti, kai augs mūsų rimtas žmogiškas požiūris vienas į kitą. Ir geranoriškumas, žinoma.
Ramunė Jurkuvienė yra gydytoja, socialinių mokslų daktarė, Socialinio darbo tarybos prie SADM pirmininkė.
