Ramunė Jurkuvienė: Apie gydytojo teismą

Kad geriau suprastume, pasinaudokime analogija: valdininkas surašo krepšinio žaidėjui visus judesiukus, kuriuos šis turi išpildyti, o prokuroras pasako, kad vienas ar kitas kryptelėjimas neatitinka aprašo. Kalbama ne apie taisykles, kurias visi išmano, bet kiekvieną žingsnį... Ir skelbiamas nuosprendis, jei pralaimėjo... Ar įmanoma viską sudėlioti ant popieriaus? Taip padėsim laimėti? Apsaugosime nuo klaidų? Išgąsdinsime visus, kad klaidų nedarytų?

Atsikvošėkim – žmogus ne robotas. Manom, kad roboto atveju būtų tiksliau? Anaiptol – dauguma žmonių mirtų, roboto operuojami, nes situacijos ištisai nenuspėjamos, netikėtos. Toli gražu ne viskas gyvenime yra pavaldu užprogramavimui. Chirurgo darbas reikalauja žaibiško, tikslaus ir kūrybiško sprendimo. Kad galima būtų įvertinti operacijos metu vykusią situaciją, pats vertintojas turi suvokti visą jos sudėtingumą, galimybių ribas, komplikacijų bei nesėkmių riziką ir rūšis. Ir t.t. ir t.t. Tai ryškiai viršija visas prokuroro ir teisėjo kompetencijų ribas.

Visai kita sritis – galimas piktnaudžiavimas gydytojo statusu, klaidos, kylančios iš nedovanotino aplaidumo, korupcija ir kiti nusikaltimai. Taip, tokiais atvejais gydytojas – toks pat teisiamasis kaip ir visi kiti. Bet nepradėkim aiškinti apie turinį...

Sutapatinti šias sritis – didžiulis nemokšiškumas. Skirtumas tarp šių ką tik paminėtų dalykų milžiniškas. Jei teisėjui, niekada nemačiusiam gyvo žmogaus atverto pilvo ir žarnų jame, chirurgas aiškina operacijos eigą, žarnyno linkius... Adekvatu? Kokio supratimo ir susikalbėjimo galime tikėtis? Juk ir ekspertų išvadas reikia suprasti...

Gydytojo meistriškumą, operacijų metu kylančių problemų sprendimo paieškas, jo augimo/mokymosi būdus sutapatinti su nusikaltimu? Apie ką mes?

Jei nebūtų klaidų, jų analizės ir naujų bandymų, niekada nebūtų pasiektas tas lygis, kurį turime šiandien.

Esu trečios kartos gydytoja. Nuo vaikystės stebėjau, kaip keitėsi vaistai, medicinos technikos, ligų aiškinimas, galimybės padėti. Jei šių dienų akimis žiūrėčiau į tuos vaistus, tuos metodus, kuriuos taikė mano seneliai, patirčiau tą patį jausmą, kaip žvelgdama į klumpes ar bričką. Jie dabar kelia šypseną, bet tai buvo neišvengiamas etapas, atvedęs iki šiuolaikinių technologijų, kurios kažkada atrodys irgi pasenusios...

Jei nebūtų klaidų, jų analizės ir naujų bandymų, niekada nebūtų pasiektas tas lygis, kurį turime šiandien. Ir norime augti toliau. Mokymasis neatsiejamas nuo galimybės klysti ir mokytis iš klaidų. Neteisinga gydytoją savo fantazijose paversti neklystančiu dievaičiu, sudėti į jį nepamatuotus lūkesčius. Tačiau negalima ir reikalauti iš jo neįmanomo: kad žmogus niekada nepadarytų klaidų, kad visada įvyktų tik tai, ko mes norime, ką planuojame, kuo viliamės.

Tikėti, kad visus lydės tik sėkmė, kad per gyvenimą išvengsime skausmo – fizinio ir dvasinio. Deja, kiekviena klaida kainuoja. Ir jos kaina milžiniška. Juk kainuoja sportininkui jo ar aplinkinių klaidos –mokama patirtomis kartais net mirtinomis traumomis! Kokios skaudžios, visam mokinio gyvenimui įstrigusios gali būti mokytojo klaidos! Vaikams-tėvų nesėkmės... Tik iš klaidos privaloma mokytis, jos negali būti sąmoningos, kylančios iš apsileidimo ar noro pasipelnyti.

Reikia pripažinti, kad skaidrumo ir pasitikėjimo stoka vargina šiuolaikinį pasaulį. Ne viskas sklandu ir gydytojų bendruomenėje. Vieną svarbų dalyką pametėm iš akių, nukreipę visus savo žvilgsnius tik į ekonomiką ir į technologijas – gydytojo gerą vardą, jo garbingumą. Daugybę metų gydytojas buvo garbingo, sąžiningo ir atsakingo žmogaus sinonimas. Bet laikai keitėsi. Buvo laikotarpis, kai vietoje etikos ir filosofijos gydytojai buvo mokomi marksizmo, TSKP istorijos... Ir ne tik gydytojai, žinoma...

Pamažu etikos klausimai, dilemų sprendimas nemažam gydytojų skaičiui reiškė tuščiakalbystę ar net melą. O kokia populiari buvo „švento melo“ koncepcija, kai vengiama sakyti tiesą apie nepagydomą ligą pacientui, net jei jis pats gydytojas, kolega. Tai irgi nepadėjo pasitikėjimui. Silpti ėmė savireguliaciniai mechanizmai gydytojų bendruomenėje, kai garbingų kolegų akivaizdoje pripažįstama ir aptariama kiekviena klaida ir nesėkmė, nežiūrint jų statuso, neišsisukinėjant ir neslepiant, giliai įsisąmoninant, kad netinkamas kolegos elgesys meta dėmę visai bendruomenei ir kiekvienam jos nariui.

Reikia pripažinti, kad skaidrumo ir pasitikėjimo stoka vargina šiuolaikinį pasaulį.

Vis dažniau kiekvienas vadovavosi savo suvokimu, ką reiškia padoraus žmogaus ar profesionalo sąvoka. Visuomenės opinija darėsi vis nepalankesnė-doras ir garbingas gydytojas mažiau vertinamas negu sukalbamas ir prieinamas specialistas, kartais, anot žinomo komiko Chazanovo, „įžeidinėjamas dovanomis, ir ne tokiomis jau menkomis“. Pasižvalgę į vienas kitą vis dažniau gydytojai ėmė sau leisti vadovautis ir nerašytomis taisyklėmis, kartais gal net taisyklėlėmis...

Garbinga laikysena darėsi vis mažiau vertinama. Rašymas išstūmė tvirto duoto žodžio galią, vis plačiau prigijo ir kitose srityse taikomas principas popierius viską iškenčia. Pasitikėjimo gydytoju kreditas darėsi kai kada neadekvatus realybei – arba lūkesčiai nepasiekiamai dideli, arba visiškas gydytojo nuvertinimas, menkinimas, kai pradedant valdininku ir baigiant nesusitvarkančiu su savo emocijomis pacientu –visi manosi turį teisė nurodinėti gydytojui, keliolika metų intensyviai krimtusiam tikrai sunkius mokslus ir visą gyvenimą nesustojančiam mokytis iš savo ir pasaulinės praktikos. Ir klaidų... Tai yra sunkiausia.

Bet kokius savireguliacinius mechanizmus mes turime dabar? Kaip gyventi tiesoje, padarius klaidą? Ką reiškia pripažinti ją, kai artimieji skęsta emocijose ir gedėjime? Kas padeda artimiesiems? O kas padeda gydytojui? Tarpininkauja?

Prisimenu mamą, kuri maldavo kardiochirurgų, kad operuotų jos mažutę dukrelę, nors vilties praktiškai nebuvo. Sutiko jie, operavo. Mergaitė neišgyveno... Bet kitą rytą motina pasirodė su glėbiu baltų rožių. Ji chirurgams dėkojo už pastangas... Gal todėl ir prisimenu ją, nes dažniausiai tokiais atvejais „atsidėkojama“ skundais ir pagieža. Ir tai suprantama, nes artimiesiems skauda... Bet ką reiškia medikui visą tą pyktį ir skausmą sugerti?! Ištverti ir toliau ramiai dirbti savo darbą?!

Kokius žingsnius turime žengti, kad pasitikėjimas gydytoju, kaip ekspertu, atsistatytų? Ką sutariame daryti, kai ištinka klaida? Kaip atskirti skundus, kylančius dėl artimųjų gedėjimo ar noro pasipelnyti iš savo žmogaus mirties, tariamai siekiant teisingumo atstatymo, nuo tikrų klaidų, kurių pasikartojimo visi turime ryžtingai vengti. Atsiskleidžia, kad vis aktualesnis mums šiame kontekste žalos pacientų sveikatai atlyginimo be kaltės modelio įdiegimas. Kaip mes realiai galime sukurti patikimus mechanizmus, leidžiančius pripažinti klaidas ir apsisaugančius nuo jų pasikartojimo, o ne imituoti, kad „ėmėmės priemonių“?

Tai klausimai, į kuriuos neatsakę stabdysime medicinos vystymąsi, dar daugiau apsidraudimo įnešime į ir taip jau neadekvačiais popieriais apkrautą mūsų medicinos sistemą ir nuolatos žvėrėsime. Ir apsunkinsime kiekvieno visuomenės nario gyvenimą. Laimėtojų tokiuose sprendimuose nebus. Turime pasirinkimą: eiti mokymosi ar baudimo keliu... Kam ryšimės?