Kai medikai, nesuprato, koks sudėtingas yra kraujas, ėmėsi jį perpylinėti. Pavyzdžiui, 1667 metais keli prancūzų ir anglų gydytojai nukraujavusiems žmonėms bandė perpilti gyvūnų kraują, nes NESUPRATO, kokio sudėtingumo skystis yra kraujas. Tik po poros šimtų metų gimęs dr. Karlasas Landšteineris atrado ABO kraujo grupių sistemą, už ką gavo Nobelio premiją. Kai jis 1937 m. kartu su amerikiečiu Alexanderiu Wieneriu atrado ir Rh faktorių, medikai perpildinėti kraują ėmėsi dar atsargiau. Bet ir jiems dar tiek daug trūko žinių apie visą imuninę sistemą, organizmo atmetimo reakcijas ir panašiai, nekalbant apie intravazalines koaguliacijas, prieš ką kovoti ir šiandieniniai medikai dar nesijaučia stiprūs...
Bet tai tik fizinė, kūniškoji, žmogaus pusė. Yra dar psichosocialinė.
Įdomu stebėti, kaip drąsiai kai kurie psichologai ir kai kurie socialiniai darbuotojai kalba apie vaiką kaip autonominę būtybę, ne tik analizės lygmenyje, bet ir praktiškai kurdami atskirą nuo šeimos vaiko apsaugos(neįvardindami nuo ko) sistemą. Nemaža jų dalis nevengia kategoriško tono ir iš to sekančių drastiškų veiksmų, pirmiausia saugant vaiką ir jo šeimą ne nuo išorinių žlugdančių veiksnių, bet nuo... šeimos.
Taip, yra tokie poetiški K.Gibrano žodžiai: „Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso. <...> Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai. Lankininkas mato taikinį amžinybės kely...“
Bet jeigu „Lankininką“ atmetame? Ir manome, kad vaikas tėvams nepriklauso? Tai kieno jis? Valstybės? Valdininkų? Galima ir labai nepoetiškai imtis reikalą spręsti...
JT Vaiko teisių konvencija pabrėžia šeimos ryšių išsaugojimo svarbą. Labai man keista, kad tokio dalyko nenorima arba negebama pastebėti. Taip, vaikas nėra tėvų nuosavybė, ir turi besiformuojančią savireguliacinę sistemą. Tačiau dar daugiau – vaikas nėra kažkieno kito, pavyzdžiui, valstybės nuosavybė.
Turime pripažinti realybę, kad be aplinkinių globos vaikas neišgyventų arba būtų visai sutrikusi jo socializacija, t.y., gyvenimas visuomenėje, ką ir matome, stebėdami daugumą ankstesnių globos namų auklėtinių. Reiškia, vaikas nėra visiškai autonomiškas. Josephas Ratzingeris pradeda dar nuo anksčiau – sako, jog vaikas mamos kūne yra akivaizdžiai priklausomas nuo mamos. Tačiau ir jam gimus, situacija keičiasi tik labai pamažu.
Net fizinėje plotmėje vaikas kaip besiformuojanti savireguliacinė sistema reikalauja globos, nes net prisitaikymas prie aplinkos temperatūros (termoreguliacija, kuri būdinga visoms šiltakraujėms būtybėms) nėra tiek išvystytas, kiek suaugusio asmens dėl jo plonytės odos. Reiškia, jis nėra visai savireguliatyvus, jis PRIKLAUSOMAS NUO APLINKINIŲ.
Imuninės sistemos vystymasis susijęs su žindymo laikotarpiu. Po jo pradeda intensyviai augti ir vystytis užkrūčio liauka, kuri atsakinga už imuninės sistemos elementų intensyvią gamybą, nes prieš tai šią funkciją atliko motinos pienas. Ir tik praėjusi paauglystę ši liauka sunyksta.
Psichosocialinė vaiko raida dar sudėtingesnius dalykus atskleidžia. Kai vaikas šliaužioja, jis nenušliaužia toliau, negu gali matyti mamą, jei nesutrikusi jo raida. Vaikas iki 5 m. būdamas kieme prie savo namų tam tikru periodiškumu ateina į vidų pasitikrinti, ar yra mama, pats to nesuprasdamas. Tai subtilūs kompetencijos reikalaujantys dalykai. Todėl teigti, kad vaikas VISAI autonomiškas yra tiesiog neprofesionalu.
Atskyrimas nuo mamos yra pati didžiausia vaiko baimė. Tai gresia potrauminio streso sutrikimu, kuris vaiko ateityje pasireiškia psichiatriniais požymiais, užprogramuojamu alkoholizmu ir t.t.
Jei vaikas yra autonomiškas, iš kur tie žodžiai konstitucijoje: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“? Reiškia, vaiko autonomija su išlygomis. Reiškia, Valstybė per savo institucijas turi sudaryti sąlygas tėvams įvykdyti savo pareigą, o ne siekti perimti tėvų teises. Kažkaip labai keistai pačioje sunkiausioje vaikui situacijoje, kai jis paimtas iš šeimos ir laukiama teismo sprendimo dėl jo paėmimo pagrįstumo staiga jis tampa niekieno - visiškai autonomiškas - tėvams jau nebeleidžiama jo globoti, o teismo paskirto globėjo dar nėra. Vaikas susirgo - kas atsakingas už jo patekimą pas gydytoją? Kas atsakingas, jeigu vaikas nepateks pas gydytoją, kai to labai reikės? NIEKAS? Ir tai laikome rūpinimusi „geriausiais vaiko interesais“?
Gal verta prieš kuriant atskirą nuo šeimos autonomiško vaiko sistemą pasigilinti į jos taikymo pasėkmes? O jos jau nemažai tyrinėtos. Visas internetas knibžda tyrimais, kokį žalingą poveikį vaikui turi atskyrimas nuo tėvų. Ypač pagausėjo tyrimų šioje srityje po drastiškų vaiko atskyrimo nuo šeimos įvykių, susijusių su JAV prezidento sprendimais. Gal verta perskaityti ir tiems, kurie kalba apie vaiko autonomiją ir pasiruošę rasti vaikui šeimos pakaitalą tada, kai šeima (padedama visuomenės) puikiai gali auginti ir ugdyti vaiką pati? Ne veltui daugelyje Vakarų Europos šalių ne teismai subtilius šeimų klausimus sprendžia.
Kai kur įvesta speciali šeimos teismų institucija, pabrėžiant kitokios kompetencijos būtinybę net sprendžiant sudėtingiausius su smurtu šeimos viduje susijusius klausimus. Beje, šeima irgi yra savireguliacinė sistema, klystanti ir besitaisanti, išgyvenanti krizes ir stiprėjanti per jų įveikimą. Mylėti ir būti mylimu yra vienas iš svarbiausių ne tik vaiko, bet ir suaugusio poreikių. Deja, reguliuoti šeimą, nesuvokdami šeimos autonomijos principų, lengviausiai imasi pakankamai mažai apie tai išmanantys...
Aš tikrai neneigiu globėjų instituto būtinybės ir kilnumo. Nuo seno jis egzistavo, tik gal kitu vardu. Daugelio mūsų senelių ir prosenelių pasakojimuose egzistuoja augintinio sąvoka. Našlaičius ar labai sunkiai besiverčiančių šeimų vaikus pasiimdavo globoti artimieji. Ir tai tikrai herojiškas poelgis. Suprantama, ne visada lengva ir vaikui kitoje šeimoje, ir šeimai su paimtu vaiku, dažniausiai gedinčiu savo šeimos, savo buvusio gyvenimo ir išreiškiančio šį gedėjimą įvairiausiomis emocinėmis reakcijomis.
Negalima palyginti savų vaikų auginimo su paimtų auginti vaikų globa, reikalaujančia milžiniškos kantrybės, pastangų, žinių ir įgūdžių. Ir pinigų taip pat. Tai sunkus nepavydėtinas darbas ir dieną, ir naktį, reikalingas aplinkinių palydėjimo ir palaikymo. Akivaizdu kad tai – didelių sąnaudų reikalaujantis procesas. Ir naudotis globėjų paslaugomis galima tik gerai juos parengus, kai išsemtos visos galimybes augti vaikui savoje šeimoje.
Siekdami vaikų ir šeimų gerovės turime susitelkti visi: valstybinės ir privačios institucijos, piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida ir politinės partijos. Tik tada galėsime sakyti, kad realiai laikomės Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir siekiame nacionalinio saugumo...
Ramunė Jurkuvienė yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė daktarė.
