Mano pirmasis susipažinimas su tremtimi įvyko Kartenoje. Ten kurį laiką gyvenome... Pamenu, buvau penkerių. Kartą su jaunesniu broliuku pasiėmę populiarią tuo metu eilėraščių knygelę šmurkštelėjome pas šeimininkę. Taip ją vadinome, nes ji ir jos vyras, tarpukariu buvęs Kartenos viršaitis, statė tą namą, kuriame gyvenome. Oficialiai namas buvo nacionalizuotas. Būtent jame mano tėveliui, kaip miestelio gydytojui, buvo suteiktas „valdiškas“ butas. Tikriesiems šeimininkams, grįžus iš Sibiro, kolūkio pirmininkas susimylėjo skirti to paties namo mažą kamaraitę...
Dažnai pas šeimininkus užbėgdavome. Kaip pas senelius, Jie buvo mūsų lepintojai, dalinęsi šiluma, išmintimi ir gerumu... Kai lydavo, šeimininkė kartais mums paskaitydavo. Tą kartą skaitė nemažai, buvo ji geros nuotaikos. Po perskaityto eilėraščio pakomentuodavo jį. Po eilių apie Vilnių mums papasakojo savo įspūdžius apie sostinę, kalbėjomės apie jūrą, šventes...
Po to atsivertėme eilėraščius apie mamą. Juos skaitant mums nelauktai šeimininkės veidas ėmė niauktis, ji darėsi vis liūdnesnė. Staiga jos akyse pasirodė ašaros. Ji netikėtai atsistojo, priėjo prie spintelės ir išsitraukė ypatingą dėžutę, kurioje pamatėme... plaukus, dvi storas supintas kasas.
„Mano Reginele, mano Reginele“, – šaukte iššaukė, parodydama mums savo brangenybę. Tai buvo Sibire mirusios ir palaidotos jos vienturtės dukters atminimas. Daugiau ji nieko nebematė. Rauda plėšė jos krūtinę. Ji pati tiesiog raitėsi iš skausmo...
Stovėjome pasimetę. Nežinojome, ką daryti. Bandėme ją raminti, guosti, bet ji jau nieko negirdėjo. Buvo panirusi kažkur į kitą mums nesuvokiamą erdvę... Tada supratome, kad reikia palikti ją vieną ir šitos temos daugiau niekada neliesti. Ji nepaprastai sopulinga...
Vakare papasakojome apie tai grįžusiems iš darbo tėvams. Mama irgi pradėjo verkti, tik ne taip skausmingai. Tėvelis ėmė dalintis savo kaip buvusio politinio kalinio odisėjomis...
Tą šeimininkės spintelę apeidavome su vidine pagarba, žinodami jos viduje glūdinčią paslaptį. Nelyginant urna ten stovėtų. Kažkas sakralaus ir neliečiamo...Vengėme ir motinystės temos.
***
Manau, panašius jausmus išgyveno ne vienas mano ir vyresnės kartos žmogus. Vidinis žinojimas persipynė su išoriniu tylėjmu. Jis pratrūko paskelbus Nepriklausomybę prisiminimais, raudomis, dalies istorikų analitiniais darbais. Vieną kartą per metus skiriame jai oficialaus dėmesio... Bet ar to užtenka, kad svarbią žinią, paveikusią mūsų elgseną ir tapatumą, perduotume ateities kartoms? Ką reikia perduoti, o kas tegu pasimiršta? Suprantame, kad emocijos, lydinčios šiuos įvykius, yra susijusios su skausmu, bejėgiškumu, skriauda. Visiškai suprantama, kad nesinori apie tai kalbėti vėl ir vėl... Ypač įsijaučiant į nuolatinės aukos vaidmenį. Svarbu suvokti, kas atsitiko tam, kad kurtume kitokią realybę, laisvų žmonių gyvenimą, kuriame nėra vietos prievartai ir melui.
Ar tikrai pakankamai išanalizuotos šios patirtys? Juk tai daugiau negu tų žmonių istorijos. Ar analizavo kas nors, kaip siejasi šis patirtas institucinis smurtas su kitokiomis smurto išraiškomis Lietuvoje? Ypač smurto nukreipto prieš save? Prieš artimiausius šeimos narius? Smurto, kuris susijęs su siekiu demonstruoti jėgą. Smurtu, kuris stabdo žmogaus raidą, pažeidžia pasitikėjimo santykį, supriešina žmones? Ir ne vien smurto perdavimu pasireiškia trauminė patirtis. Pakankamai seniai mokslininkai nustatė, kad egzistuoja potrauminis streso sutrikimas, t. y. emocinis sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į labai didelę psichinę ar fizinę traumą, kuris reiškiasi įvairias būdais. Labai dažnai jo išraiška alkoholizmas su visomis neigiamomis iš to kylančiomis pasekmėmis... Taip, turime prof. Danutės Gailienės darbus, bet ar remiamės jais, kurdami ateities strategijas, kurdami įstatymus, planuodami paslaugas?
Manau, kad analizuojant šiuos išgyvenimus galime daug atrasti; juose gali glūdėti atsakymai į daugelį mūsų dienoms aktualių klausimų... Ar ėmėsi kas nors analizuoti buvusių faktų įtaką šių dienų realybei?
Ar prisiminti juos leidžiama tik birželio 14?
Ir vis tik šiandien ne tik gedului skirtas laikas. Sveikinu visus su Vilties diena...
