Revoliucijos ir reformos buvo pateikiamos kaip kelias į laimę, kaip didžiausias gėris. Nuo darželio vaikai eilėraštukais ir dainelėmis šlovino nudailintą revoliuciją ir jos vadus, patys nesuprasdami žodžių prasmės. Nesigilino dauguma, kad nudailintas revoliucijos vaizdas neatitinka realybės. Dainelių tikslas buvo kitas – nuosekliai užprogramuoti iškreiptą tikrovės vaizdą panigyrikos revoliucijai žodžius kartojančiųjų ar klausančiųjų sąmonėje.
Turėjau prabangą: mano seneliai prieš šimtą metų studijavę ir gyvenę tos revoliucijos lopšyje nebijojo man pasakoti, kas iš tikrųjų ten vyko: didžiulis teroras(ypač prieš inteligentus), badas, smurtas ir chaosas siautėjo to meto Leningrade. Neveltui mano senelis bėgo per lūžtantį Nevos ledą, šokinėdamas nuo lyties ant lyties, nes niekas nedrįso tokiu keliu jo vytis...Visi kiti keliai buvo užkirsti ir jam tai buvo vienintelė galimybė išlikti gyvu, patekti į Lietuvą, savanoriu stoti į kovą už jos Nepriklausomybę...
Bet ne savo šeimos istoriją noriu pristatyti. Vis svarstau , kaip giliai mūsų sąmonėje įsišaknijęs suvokimas, kad revoliucijos, reformos neša tik pažangą ir gėrį. Taip anaiptol nėra. Iškreiptas revoliuciją šlovinančios tikrovės vaizdas neleidžia mums atkreipti dėmesio į kitus labai svarbius reformų vykdymo aspektus.
Revoliucija ar evoliucija?
Kiekviena teorija apie pokyčius atskleidžia, kad stagnacija, negebėjimas reaguoti į kintančią aplinką ir naujus iššūkius sustabdo visuomenės raidą, veda į sustabarėjimą ir krizes. Matant tiek daug negerovių aplink save norisi keisti visą sistemą, daryti revoliuciją. Tačiau reformų tyrinėjimo ekspertai pabrėžia, kad revoliucijos ir reformos visų pirma kelia chaosą, nerimą, pasimetimą, nestabilumą. Ypač revoliucinis refomų vykdymo būdas, kai pasirinktas pokyčių stūmimas ‚buldozeriu‘, nesiskaitoma su egzistuojančia tvarka, kai pasirenkamas prievartos kelias ir nesistengiama įsiklausyti į nesutinkančiųjų su reformomis argumentus.
Reformos sukelto chaoso dydis priklauso nuo pokyčių dydžio. Kuo didesnis pokytis , tuo daugiau neigiamų emocijų, nežinios, betvarkės, nusivylimo.
Dar 1962 metais žymus amerikiečių mokslininkas Rodgers* pabrėžė, kad pokyčiai gali būti vykdomi ne tik revoliuciniu, bet ir evoliuciniu keliu. Jo tyrimai atskleidžia, kad revoliucinis pokyčių darymo kelias yra labai brangus ir neefektyvus: vykdant prieš tai veikusios sistemos destrukciją, buvusi sistema priešinasi, išeikvojama tiek daug emocijų ir kitokios energijos griovimui, kad statymui jos dažnai nebepakanka. Naujoji sistema konstruojama grubiai ir netiksliai. Didžiausias naujovės minusas paprastai būna tas, kad naujai sukurta sistema veikia dar blogiau už buvusiąją.
Reformos sukelto chaoso dydis priklauso nuo pokyčių dydžio. Kuo didesnis pokytis , tuo daugiau neigiamų emocijų, nežinios, betvarkės, nusivylimo. Visi vadovėliai, mokantys apsieiti su pokyčiais ir juos valdyti, siūlo niekada nepradėti nuo didelių pokyčių, nes chaosas gali tapti nevaldomu.
Noriu atkreipti dėmesį, kad mes ateiname iš netolimos praeities, kuriai būdinga gigantomanija. Revoliucijos šlovinimo plakatuose –gigantiškų gamyklų kaminai, daugiaaukščių namų kvartalai. Milžiniški pertvarkymai visos šalies mastu mums vis dar atrodo labai imponuojančiu siekiu. Nesismulkiname su mažais, realiai suvaldomais pokyčiais. Jei daryti reformas, tai būtinai revoliuciniu būdu, t.y. per prievartą, vajais, visoje respublikoje iš karto. Patys nepastebime, kad arba esame įstrigę stagnacijoje, arba elgiamės tarsi vejami: nėra laiko analizei, reikia skubėti. „Juk tie, kurie valdė prieš mus, nieko gero nepadarė, tiek laiko tuščiai sugaišo... Padėtis tragiška, reikia staigiai taisyti situaciją, būtinos neatidėliotinos skubios reformos“. Kas ims ir pakels iš stalčių tą gausybę strategijų, fare ar equal projektų, kurie buvo išieškotai parengti ir pasitvirtinę mūsų sąlygomis? Ne, tokiems dalykams gaišti negalime. Analizuoti situacijos, susivokti, kokie dalykai turi likti nejudinami, o kurie labai aiškiai ribotoje apimtyje turi būti keičiami, tobulinami, žinoma, neturime laiko.
Evoliuciniu būdu vykdomos reformos nekeičia buvusios sistemos iš karto. Vykdantieji reformą siekia labai gerai išsiaiškinti, koks lokalus segmentas visoje sistemoje neišvengiamai turi būti keičiamas, o kas turi likti nepakitę
Didieji reformuotojai pasirenka iš statistikos(ar pasidaro patys) skaičių, kurie ne atskleidžia realią situaciją, bet yra argumentas buldozeriu vykdomiems pokyčiams pateisinti. (Juk svarbu prastumti savo sumanymą, o ne pagerinti situaciją realiai.) Ir tada imamasi reformų vykdymo-daromi greiti, staigūs, neparuošti , netaiklūs pokyčiai. Juos išgyventi gali tik stipriausi, grubiausi, dažnai neskaidriai besielgiantys. Silpnesni, jautresni ar sąžiningesni bus pašalinti, nustumti į atskirtį. (Ar ne atskirties mažinimas buvo pagrindinis buvusių rinkimų šūkis?!). Šie reformuotojai per skubėjimą paprastai taip ir nepastebi teiginio iš reformų vykymo abėcėlės: greiti pokyčiai – nėra pokyčiai, jie tik pokyčių imitavimas.
Evoliucinis reformų vykdymo būdas nėra toks brangus kaip revoliucinis, nes nieko nereikia griauti jau esančioje sistemoje. Evoliucinis pokyčių vykdymo kelias nesivadovauja principu: „jei esu galingas, nebūtina daug galvoti“(žinomas rusiškas posakis „sila iest, uma ne nado“). Priešingai, darant pokytį labai svarbu puikiai išsianalizuoti situaciją, vengiama didelių drastiškų pokyčių, kai niekas nežino, ar suvaldys chaosą, ar sukurs tobulesnį produktą negu buvęs. Evoliuciniu būdu vykdomos reformos nekeičia buvusios sistemos iš karto. Vykdantieji reformą siekia labai gerai išsiaiškinti, koks lokalus segmentas visoje sistemoje neišvengiamai turi būti keičiamas, o kas turi likti nepakitę. Žinant tokį požiūrį į pokyčius, nestabina faktas, kad Vakarų šalyse per kadenciją parlamentarai priima apie 30 teisinių aktų, o pas mus apie 5000. Galime tik numanyti kokybinius šių teisinių aktų skirtumus.
Pokyčių valdymas reikalauja žinių, rimtos kompetencijos ir, žinoma, skaidrumo
Siekiant pokyčių ir darant reformas patenkama į tam tikrą socialinės įtampos** lauką tarp siekio keisti(novacijos) ir būtinybės išlaikyti stabilumą(tradicijos). Novacijas skatina besikeičianti aplinka, nauji iššūkiai, užsidarymo pavojai.
Keturiasdešimt savo gyvenimo metų atidavęs sėkmingam pokyčių valdymui anglų mokslininkas Smale*** pabrėžia, kad vykdant reformas jų sėkmingą įgyvendinimą lemia trys dalykai: 1) kiek teisinga yra pati reformos mintis, 2) kokią įtaką turi aplinka reformai, 3) kokie žmonės svarbūs ,ją įgyvendinant.
Neskubėti keistis ir laikytis tradicijos skatina taip pat svarbūs veiksniai:
-
Suvokimas, kad ne kiekvina naujovė būtinai yra progresas.
-
Kultūrinio tęstinumo išsaugojimo siekis.
-
Stabilumo ir saugumo poreikis gyvenime.
Pokyčio prasmė kiekvienam jį vykdančiam turi būti aiški. Žmonės, kurie jaučia tik spaudimą iš vadovybės, jaučiasi bejėgiais ir negali rodyti jokios iniciatyvos, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti reformoje. Jie lieka tik paklusnūs vergai arba „nuolat nepatenkinti, besipriešinantys niekšai.“
Dažnai reformuotojai su jiems pavaldžiais žmonėmis elgiasi kaip su daiktais, laikosi socialinės inžinerijos principų, kuriais buvo grįstas marksizmo – komunizmo eksperimentas. Baisiausias dalykas atsitinka, jei reformos sumanytojai yra nesavikritiški, įsitikinę savo neklaidingumu, kitaip tariant, neadekvačiai vertina save ir savo sumanymus. Tada jie net nepasistengia sukurti mechanizmo, kaip gaus grįžtamąjį ryšį apie reformos paklydimus, nukrypimus nuo siekiamo tikslo, kaip atpažins racionalias idėjas ir kaip jas atskirs nuo neskaidrių interesų. Jeigu reformos sumanytojai mato tik teigiamas naujovės puses, reiškia, reformai nėra tinkamai pasirengę, nesuvokia reformos visapusiškai.
Analogija gydytojui, kuris prieš operaciją turi žinoti, kokios komplikacijos gali įvykti ir ką jis darys, joms ištikus. Jei to neapgalvojo, jis negali eiti operuoti. Tai nereiškia, kad jis gali numatyti visas netikėtai iškilusias situacijas. Tačiau turime įsisąmoninti, kad nesėkmei pasmerkta reforma, jei jos sumanytojai gyvena iliuzijoje, jog viskas vyks tik taip, kaip jie įsivaizduoja, o už visas kylančias problemas atsakingi netikę reformos įgyvendintojai, kuriuos galima kaltinti ir ignoruoti jų keliamus faktus apie netinkamą reformos eigą. Įdomu stebėti, kai reformų sumanytojai ne tariasi su tais, kurie reformą vykdys, bet jiems aiškina, kaip reikia reformą suprasti, tarsi jie būtų apšvietimą gavę pranašai ar totalitarinio režimo laikų politrukai, vieninteliai išmanatys, kaip skaityti „neklaidingųjų“ raštus.
Tiems, kurie reformas planuoja ir vykdo kompetetingai, suprantama, kad vadovybės-administracijos vienas iš svarbiausių uždavinių yra išlaikyti organizacijoje ar sektoriuje saugią atmosferą, ramybę ir stabilumą. Tik jausdamiesi saugūs, reikalingi ir reikšmingi dirbantieji gali išlikti motyvuoti, teikti pasiūlymus, įsitraukti į pokyčių vykdymą. Ir tai neatskiriama reformos sėkmės dalis. Vadovybės pagrindinė misija ir yra nuolat skatinti žmonių norą aktyviai ir konstruktyviai dalyvauti reformose.
Vienas iš sunkiausių darbų siekiant pokyčių-pripažinti savo kompetencijos ribas. Jei koks nors filologas išmano lietuvių kalbos norminimo taisykles, moka skaityti anglų kalba ir yra parašęs disertaciją apie istorinį romaną, tai jis jau pasirengęs vadovauti reformoms? Ar jis turi įgūdžių ne tik klausyti, bet ir girdėti turinčius kitą nuomonę? Ar turi gebėjimą įsiklausyti į užimančius hierarchiškai žemesnę poziciją? Deja, tai neateina savaime, tam reikia daug žinių ir sistemingo mokymosi. Šalyje, kurioje gajos George Orwell. gyvulių ūkio tradicijos, yra buvę ir blogiau. Bet gal būtent tokios tradicijos pirmiausia ir prašosi pokyčių. Ar girdime tai?
Be konkretumo, nuolatinio dialogo, įsiklausymo vieni į kitus ir dalyvavimo pokytyje viskas baigiasi biudžeto pinigų taupymu(skaidriu atveju), kas nesiderina nei su mokslo kokybės augimu, nei su pasitenkinimu padaryta reforma.
Aiškūs reformos tikslai
Dėl to reformos sumanytojai ir vadovai privalo pirmiausia labai aiškiai sau ir kitiems atsakyti, kokie yra konkretūs pokyčių vykdymo tikslai. Dar daugiau – tikslus reformos sumanytojai turi formuluoti kartu su vykdytojais, užkrėtę juos entuziazmu, įsiklausydami į vykdančiųjų teikiamus pasiūlymus, tardamiesi su jais ir juos palaikydami.
Jei reformos tikslai bus abstraktūs, atitrūkę nuo realybės-pavyzdžiui: „kelti aukštojo mokslo kokybę“, ar „pagerinti medicininių paslaugų prieinamumą“, ar „tobulinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą“, tai anksčiau ar vėliau toks tikslas tenkins tik reformą vykdančiųjų interesus, nes aukštojo mokslo kokybę vienaip supranta dėstytojai, kitaip studentai, dar kitaip tam tikrus rodiklius nustatę ministerijos biurokratai. Analogiškai ir su kitais abstrakčiais teiginiais. Be konkretumo, nuolatinio dialogo, įsiklausymo vieni į kitus ir dalyvavimo pokytyje viskas baigiasi biudžeto pinigų taupymu(skaidriu atveju), kas nesiderina nei su mokslo kokybės augimu, nei su pasitenkinimu padaryta reforma. Kiekybiniai rodikliai kaip rezultatas visai neatspindi proceso krypties bei eigos. Todėl jie gali būti dirbtinai pritraukinėjami ir neatspindi reformos sėkmės.
Būtent per vizijos ir strategijos kūrėjo vaidmens atlikimą ir išryškėja sugebėjimas suderinti dabartį su ateitimi, stabilumą ir pokyčius, statiką ir dinamiką.
Aiškūs reformos tikslai negali būti pamiršti per visą reformos procesą. Jei vieną pokyčių vykdymo etapą tikslas išsaugoti vaikų globos namų pastatą ir jį puoselėti, o sekančiame etape numatoma šį pastatą griauti, kaip į tokius pokyčius gali rimtai žiūrėti reformą vykdantieji ir joje dalyvaujantieji? Ne mažiau svarbus vaidmenų pasiskirstymas pokyčių darymo procese. Jis turi užtikrinti produktyvų tarpusavio bendravimą, darbo pasidalijimą ir atsakomybių pasiskirstymą bei prisiėmimą. Ką reiškia, reforma, jei už ją atsakinga „ministerija“, kurioje dirba 300 asmenų ir yra 50 skyrių, o labiausiai išlavinta biurokratų kompetencija atsikratyti tiesiogiai jiems nepavesto darbo?
Vadovaujant naujovėms, labai svarbus lyderio vaidmuo. Lyderis turi sugebėti matyti sistemą, dirbant su individu ir individą, kai dirbama su sistemomis. Būtent per vizijos ir strategijos kūrėjo vaidmens atlikimą ir išryškėja sugebėjimas suderinti dabartį su ateitimi, stabilumą ir pokyčius, statiką ir dinamiką.
Reformų klaidos
Reformų planuotojai ir vykdytojai iš anksto privalo atkreipti dėmesį į grėsmes ir klaidas, kurios sutinkamos vykdant pokyčius sferose, susijusiose su žmonių ištekliais, diegiant socialines inovacijas(naujoves). Štai kelios iš jų****:
-
Kaskadinė klaida – kada vadovai įsitikinę, kad viskas priklauso tik nuo jų, esančiųjų „viršuje“. Jiems užtenka tik nuleisti įsakymus pavaldiniams tarsi vandenį nuo kaskados. Skirtumas tas, kad vanduo, krisdamas žemyn, tikrai pasieks žemę, sudarydamas krioklį, o naujovė gali būti pavaldinių nepriimta net atmesta. Juk naujovės įgyvendinime visi – ir naujovės sumanytojai, ir vykdytojai turi savus uždavinius, kurių neatlikus ar atlikus blogai, naujovė sustoja, dažnai net žlunga. Todėl ypatingą vertę įgyja vadovo sugebėjimas išgirsti, kokiomis nuotaikomis gyvena „apačios“, kaip jos mato problemų sprendimą. O jų matymas dažniausiai pakankamai įžvalgus ir naudingas.
-
Telefono tinklų klaida – kada vadovai aplinkinius žmones priima tarsi telefono tinklus – pasiųsi žinią ir nueis ten, kur reikia. Tuo tarpu, su žmonėmis dirbant, neišvengiama su jais susipažinti, įgyti jų pasitikėjimą, išsiaiškinti, kaip jie suprato tai, ką vadovai norėjo jiems pasakyti, kaip jie patys apie tai galvojo. Visa tai pareikalauja ir laiko, ir energijos. Dažnai rezultatas po tokio žmogiško pabendravimo visai ne toks, kokio vadovai tikėjosi, bet paprastai jis žymiai praturtina protingų vadovų matymą, jį priartina prie realybės.
-
Žinoti – reiškia kitaip elgtis klaida – kada manoma, kad užtenka tik pasakyti žmonėms, kaip jie turi pakeisti savo elgesį ar mąstymą ir jie tuoj pat ims taip daryti. Dažniausiai požiūrio keitimasis ateina per naują patyrimą ar praktiką. Kad pasikeistų įprastas elgesys, turi susiformuoti nauji įgūdžiai. Tai nėra greitai pasiekiama.Tuo nesunku įsitikinti. Tereikia pabandyti išsivaduoti iš vieno kokio nevykusio įpročio, pavyzdžiui – kitų, savęs ar valdžios kaltinimo ir pan. Žinome, kad įprotis niekam nenaudingas.Tačiau keistis yra pakankamai sudėtinga.
-
Nereikia išradinėti dviračio klaida-reformatoriai mano, kad galima perkelti kitoje šalyje pasiteisinusią naujovę ir ji prigis. Ignoruojant visai kitą šalių aplinką, reformų kontekstą, rezultatas gali būti priešingas. Kol reformos idėja nebus peržiūrėta, apmąstyta ir pritaikyta Lietuvos kontekstui, kol netaps vykdančiųjų reformą savastimi, ji neveiks. Tuo techninės ir socialinės inovacijos bei jų diegimas skiriasi iš esmės.
-
Natūralios atrankos klaida – kada manoma, kad racionaliausios mintys savaime bus pripažintos, o blogesni sprendimai savaime atkris. Taip, deja, nėra. Pavyzdžių istorijoje netrūksta. Anglų jūrininkai dar 1601 metais pastebėjo, kad šaukštas citrinų sulčių tris kartus per dieną apsaugo nuo daug gyvybių nusinešusios ligos – skorbuto. Tačiau, kad ši profilaktikos priemonė įsigalėtų anglų laivyne, turėjo praeiti dar du šimtai šešiasdešimt keturi metai, o per tą laiką nesuskaičiuojama gausybė jūreivių numirė nuo skorbuto. Taigi net akivaizdi tiesa ne visada matosi tiems, nuo kurių priklauso sprendimai. Kartais jos įrodymui tenka išlieti nemažai prakaito.
-
Reformų kliuvinys – besipriešinantys niekšai klaida – kada laikomasi nuomonės , kad reformoms visada priešinasi, dažniausiai intrigantai ir tinginiai. Į juos ryžtingi reformatoriai tiesiog nekreipia dėmesio. Išmintingas ir stiprus vadovas geba siekti reformos tikslų labai įsiklausydamas į besipriešinančių reformai argumentus. Tai nereiškia, kad užklimpsta juose, bet suvokia, kad būtent besipriešinančiųjų teiginiai ir atskleidžia negatyviuosius reformos aspektus, išryškina komplikacijų grėsmes, kurių sprendimo galimybes būtina apgalvoti prieš prieinant prie reformos vykdymo. Šiuos „besipriešinančius niekšus“ išmintingas vadovas priima kaip išteklių ir nuolat įsiklauso į juos.
Minėtas reformų vykdymo ir socialinių novacijų diegimo ekspertas Smail šmaikštauja, kad norint žmones „paskiepyti“ nuo bet kokio noro vykdyti pokyčius ir reformas, reikia
-
Visą reformą sukonstruoti teoriškai, nesitariant su praktikais, kad reforma būtų jiems svetima ir atitrūkusi nuo realybės.
-
Visą informaciją apie reformą pateikti raštu instrukcijų ir įsakymų būdu, nuolat kaltinant įgyvendintojus, kad jie ne taip suprato ir ne taip elgiasi, kaip nurodyta reformos vykdymo instrukcijose.
-
Neskirti naujų resursų pokyčių vykdymui, reikalauti, kad viskas būtų daroma iš esamų finansinių šaltinių.
-
Naudoti komunikacijai tik formalius hierarchinius kanalus, nepalikti laiko personalui svarstyti, tartis, dalintis idėjomis ar suteikti adekvatų grįžtamąjį ryšį reformos sumanytojams.
-
Visą laiką kalbėti apie reorganizaciją, nuolat duoti žinoti, kad darbuotojais, kurie kels daug klausimų ar šiaip sudarys problemų, tuoj bus atsikratyta, svarbu ‚eiliniams‘ priminti, kas čia valdo ir kas yra bosas,
Jei atpažįstame tam tikrus paminėtus „pokyčių diegimo“ bruožus, tai turime žinoti, kad jie būdingi naujovių blokavimui, o ne sklandžiam jų įgyvendinimui. Jei norime, kad reforma pavyktų, turime vengti būdų, pagal kuriuos „skiepai“ nuo pokyčių suveikia.
Atkreipkim dėmesį, kad sėkmingų reformų diegimo ekspertai siūlo valdyti pokyčius per inovacijas, pilotinius, bandomuosius projektus, kurių kūrime ir formulavime dalyvautų ir vykdytojai. Svarbiausia įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui ir stiprinti tai, kas jau pasisekė. Pokyčių ir reformų vykdymui būtina nuolatinė stebėsena, o ne jos imitavimas. Būtina atpažinti ir reaguoti į nenumatytus ar nepageidautinus pokyčius, neišvengiamai lydinčius siekiamų pokyčių procesą. Išlaukti, kol chaosas ims virsti pageidaujamu rezultatu! Tam reikia ypatingai daug kantrybės, kompetencijų ir vilties. Reforma gali būti sėkminga, kai vietoje paklusnumo „viršūnių“ sprendimams, dirbtinai optimistinės nuotaikos tikslingas pokyčių siekimas tampa valingu apsisprendimu. Tokiam apsisprendimui reikia daugiametės treniruotės. Labai dažnai išmintingi, daug puikių savybių turintys politikai stokoja būtent to apsisprendimo – dirbti nematomą sekinantį nedėkingą tęstinį darbą, net komplikuočiausiose situacijose siekiant aiškiai įvardinto tikslo, neprarandant vilties, įžiūrint prasmę.
Reformas darant būtina išmokti priimti pokyčius ne kaip kovos objektą, kai siekiama įvaryti į kampą reformai besipriešinančius ir išeiti nugalėtoju, bet rasti bendrą kalbą su visais reformoje dalyvaujančiais, tartis su jais dėl bendro tikslo. Tada nugalėtojais galėtume pasijusti visi.
Ramunė Jurkuvienė yra gydytoja, socialinių mokslų daktarė, Socialinio darbo tarybos prie SADM pirmininkė.
* Rogers, EM (1995). Diffusion of Innovations. New York: Free Press.
** Grigas R. (1998). Socialiniø átampø Lietuvoje laukai. Vilnius: VPU, LFSI.
*** Smale G. (1998) Managing Change through Innovation, London: National Institute for Social Work.
**** Smale G.(1998) Managing Change through Innovation, London: National Institute for Social Work.
