„Blogas statybininkas niekada nepastatys gero namo, tad nėra ko tikėtis iš politikų, imituojančių profesionalus“, – sako jos vadas Ramūnas Karbauskis.
„Jeigu jūs už profesionalų vyriausybę, rinkite mus“, – kviečia Saulius Skvernelis.
Skamba gražiai, netgi žada įspūdingą permainą, bet neapsaugo nuo įkyraus klausimo. Kodėl šis stebuklingas receptas iki šiol buvo laikomas liberalios demokratijos stalčiuje? Kodėl niekam iki R.Karbauskio ir S.Skvernelio neatėjo į galvą pastumti visus alei vieno politikus iš vyriausybės ir susodinti ten profesionalus?
Tokios vyriausybės buriamos esant ypatingoms sąlygoms, kai politikai nepajėgia susitarti.
Negalima sakyti, kad pasaulis to visiškai nežino. Politologijos knygose minima, jog egzistuoja politinės arba technokratų vyriausybės, pastarosios dažniausiai autoritarinėse šalyse.
Dažniausiai, bet ne visada. Europos Sąjunga taip pat turi pavyzdžių. Garsiausias ir dar nepamirštas – italo Mario Monti akademikų vyriausybė, paskirta gelbėti valstybę nuo bankroto.
Dėl tokių pačių priežasčių technokratai buvo kviečiami gelbėti Graikiją, Čekiją, Vengriją. Prasidėjus politinei krizei ne politikų kabinetas suformuotas Rumunijoje.
Pavyzdžių yra, ir visi jie turi vieną ypatybę – tokios vyriausybės Europoje veikia ribotą laiką.
Kitaip sakant, jos buriamos esant ypatingoms sąlygoms, kai politikai nepajėgia susitarti. Toks kraštutinis politinis sprendimas bėdos sulaukus, yra žinia pirmiausia tarptautiniams kreditoriams. Tai visada susiję su nepopuliariais sprendimais, kai visuomenė operuojama be narkozės, įvedant papildomus mokesčius, atimant pensijas ir panašiai.
Vienas svarbiausių reikalavimų tokiam techniniam ministrų kabinetui – socialinio jautrumo nebuvimas, nulinė empatija. Tiksliai ir greitai atlieki savo darbą ir pasitrauki, nusinešdamas kartu ir žmonių neapykantą. Versle toks reiškinys žinomas juodojo vadybininko pavadinimu. Padaro reformą ir dingsta, užleisdamas vietą gerajam šeimininkui.
Štai ir priėjome. Kas tokio turi įvykti Lietuvoje, ko negali politikai, kokią operaciją be narkozės turi atlikti technokratų vyriausybė? Sudaužyti didžiuosius prekybos tinklus? Atkurti valstybinį degtinės ir vaistų monopolį? Priversti visus stiprinti imuninę sistemą lendant į eketę, o to nedarančius išmesti iš valstybinės sveikatos draudimo sistemos? Ar jau artėja skolų krizė?
O gal neįvyks nieko? Gal jie iš tikrųjų tiki, kad Lietuvai taip bus geriau? Gal yra pagrindo tuo tikėti?
Politinėje veikloje nedalyvaujančių valdininkų ar savo srities specialistų skyrimas ministrais nėra tabu. Kartais tai vis dar pasitaiko.
Vidaus reikalų ministru tapęs buvęs policininkas S. Skvernelis – vienas tokių pavyzdžių. Kitas pavyzdys – energetikos ministru tapęs Rokas Masiulis, buvęs „Klaipėdos naftos“ vadovas.
Ūkio ministro portfelis buvo atiduotas Vidaus reikalų ministerijos klerkui Evaldui Gustui, švietimo ir mokslo ministerijai vadovavo medicinos mokslo srityje veikęs Dainius Pavalkis. Ne vienas profesionalas buvo ir kitose vyriausybėse.
Tačiau to nereikėtų tapatinti su technokratų vyriausybe, kai visi iki paskutinio yra ne politikai, kai tai veikia kaip vyriausybės formavimo principas. Tai skirtingi dalykai.
Kita vertus, ar tai, kad į kai kuriuos postus buvo pakviesti ne politikai, garantavo esminį proveržį bent vienoje šių sričių?
Patirtis skirtinga. Kai kur paskyrus ne politikus išvengta skandalų, veikla atrodė skaidresnė. Kai kur net ir to nepavyko. Kai kurios ministerijos tapo panašios į pamirštas biurokratines kontoras, o ministro vardo ir mušamas neprisiminsi. Tačiau nėra jokių galimybių sakyti, kad taip buvo išspręstos visos problemos. Kitaip tariant, tai nėra stebuklingas receptas, kaip pateikiama.
Jeigu politinius ministrų postus, visus be išimčių, šiaip sau nutariam atiduoti technokratams, ką tuomet reiškia parlamentinė demokratija ir kokia jos prasmė?
Valdininkų ar specialistų paaukštinimas iki ministrų logiškas gali būti tam tikrais atvejais. Kai taip elgiasi teisiama arba iš skandalų neišnyranti partija, tai suprantama – bandoma stiprinti valdžios reputaciją ar bent nekenkti. Kitais kartais tiesiogiai prisipažįstama, jog politinė jėga arba bijo atsakomybės, stengiasi išlaikyti saugų atstumą arba paprasčiausiai nesugeba pritraukti ar išugdyti stiprių asmenybių.
Bet jeigu politinius ministrų postus, visus be išimčių, šiaip sau nutariam atiduoti technokratams, ką tuomet reiškia parlamentinė demokratija ir kokia jos prasmė? Kam reikia politikų ir partijų, jeigu normaliomis, ne krizės sąlygomis galima paimti gydytoją ar buhalterį ir padaryti jį politiku? Tai gal į Seimą skirkime teisininkų kontoras, o prezidento postą atiduokime politologui.
Skirdami technokratus į politines pareigybes ne krizių laikotarpiu, bandydami pateikti tai kaip normą, neigiame esmines parlamentinės demokratijos taisykles, silpniname partijas, nes ko jos vertos, jeigu net ministro ieškoti pavojinga, o jeigu jos nieko vertos, taip kam už jas balsuoti. Taip naikiname tai, dėl ko kovojome. Tuo pačiu slenkame ten, iš kur ši idėja kildinama.
Specialistų vyriausybių idėja dažnai siejama su komunizmo ideologija, kai politinė diskusija turėjo išnykti kaip beprasmė, o valstybės valdymą turėjo perimti specialistai. Sovietų Sąjungą sugriovėme, o ši joje brandinta iliuzija gyvuoja.
Geras administravimas, geras ūkininkas-valstybininkas kaip priešstata politikai ir idėjų varžyboms – šį mitą sėkmingai puoselėjo ir palaikė Algirdas Brazauskas. Iš dalies šią tradiciją perėmė premjeras Algirdas Butkevičius, nepamirštantis kartoti „aš, kaip ekonomistas“. Dabar gerojo ūkininko vietoj blogo politiko idėją bando eksploatuoti R.Karbauskis ir S.Skvernelis.
Šis Ramunės Sotvarės-Šemetienės komentaras perskaitytas per LRT RADIJĄ
