Į JAV nenutrūkstančiu srautu keliauja imigrantai iš Lotynų Amerikos, o į Europą plūstelėjo pabėgėlių banga. Esant tokiai sudėtingai situacijai, politiniais lyderiais tampa tie, kurie tariamai geba parodyti, kas kaltas dėl visuomenę ištikusių problemų ir pažada ar net įsipareigoja nubausti „kaltuosius“.
Vidutinybių metas
Bandymas įtikti masėms – vidutinybių kultūros apraiška. Pasak psichologijos klasiko Carlo Gustavo Jungo, politinis lyderis visada būna toks, kokio reikia masėms – jos nesąmoningai pasirenka jį pagal tai, kokia tuo metu yra kolektyvinė aktualija. Žinoma, krizės metu iškilę intelektualūs lyderiai turi didžiulį potencialą tapti ilgalaikiais visuomenės vedliais, tačiau jei tokių neatsiranda, tą vietą užima vidutinybės. Ir būtent su tokia situacija dabar ir esame susidūrę.
„Trumpas distancijas“ politiniame bei visuomeniniame gyvenime lemia įsigalėjusi vartojimo kultūra. Vartojame dėl paties vartojimo ir į viską žiūrime paviršutiniškai. Jaučiamės taip, tarsi visą laiką būtume įvykių centre, bet išties esame nuo visko atitrūkę.
Radikalai iškyla tada, kai ieškoma kaltų dėl dalykų, kurie įvyko arba atvirkščiai – neįvyko.
Tiesa ta, kad vartojime paskendusiems žmonėms nereikia lyderio, kuris mokėtų ir norėtų kurti naujas vertybes, todėl profesionalumas nyksta. Technologiškai progresuojame, bet vertybiškai ir intelektualiai – regresuojame. Mūsų mąstymas tapo fragmentuotas, nes nuėjome į šokiruojančių naujovių pusę.
Tuščios sąvokos ir vertybių krizė
Garsus amerikiečių novelistas Davidas Fosteris Wallace'as yra pasakęs, kad tikras lyderis yra tas, kuris padeda visuomenei pamatyti savo ribotumą, nugalėti silpnybes ir baimes. Pasaulyje daugybė dalykų keičiasi tiesiog čia ir dabar, todėl visuomenės nežino į kurią pusę linksta. Toks virsmas mus žavi ir tuo pačiu – klaidina.
Anksčiau žodis atspindėdavo būties veiksmą, o dabar jis tėra tuščias garsas. Mūsų bendravime, lyderystėje nebėra turinio ir supratimo, kas yra ir kam reikalingas lyderis.
Lyderis privalo eiti priekyje, praminti takus ir tyrinėti nepažintą teritoriją. Tai turėtų būti žmogus, kuriantis naujas vertybes ir formuojantis naują suvokimą. Kadangi dabarties lyderiai nepažįsta tikrovės ir nebepasiūlo naujų vertybių, todėl visuomenė instinktyviai gręžiasi į radikalius vedlius.
Politinė ir ekonominė situacija pasaulyje tokia, kad mes visą laiką ieškome atsakingų bei kaltų dėl patiriamų nepriteklių, karinių konfliktų, plūstančių pabėgėlių, teroristinių išpuolių. Todėl dabar valdyti veržiasi tie, kurie tariamai geba parodyti, kas yra kalti ir juos nubausti. Radikalai iškyla tada, kai ieškoma kaltų dėl dalykų, kurie įvyko arba atvirkščiai – neįvyko. Bėda ta, kad labai dažnai „kaltųjų“ įvardijamas ir jų tariamas nubaudimas yra tik akių dūmimas, o galutinis tikslas – valdžia ir galia.
Kad sistema „nesuvalgytų“
Pasaulis, tuo pačiu ir Lietuva, išgyvena net ne lyderystės, o mąstymo būdo krizę. Netikime, o ir neturime kantrybės, laukti ilgalaikių rezultatų, visko norime čia ir dabar.
Geram lyderiui svarbiau ne kovoti su sistema, bet rasti sąlyčio taškų, nes tai padeda išvengti krizių, revoliucijų ir pilietinio nepaklusnumo proveržių. Lyderis privalo sugebėti išlaviruoti sudėtingose situacijose, įvertinti bendrapiliečių nepasitenkinimą ir suvaldyti situaciją.
Pasauliui trimituojant apie lyderystės krizę ir nežinomybę dėl ateities itin svarbu suvokti bei įvertinti dabartį, kad galėtume bent pasiruošti tam, kas dar nutiks.
Rasa Balčiūnienė yra Harmoningos asmenybės instituto vadovė
