„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Rasa Baškienė: Visi prieš vieną, vienas prieš visus

Visi prieš vieną, vienas prieš visus yra situacija, kurios apraiškas darbo kolektyvuose šiuolaikiniai psichologai vadina „mobingu“ ( angliško žodžio „mob“ lietuviški atitikmenys „minia, banda“).
Rasa Baškienė
Rasa Baškienė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje pirmasis šį reiškinį, stebėdamas gyvūnų ir paukščių elgesį, aprašė vokiečių mokslininkas K.Lorenzas. Atkreipęs dėmesį į žąsis, būriu užpuolusias į jų tarpą įsisukusią lapę bei taikiuosius karvelius, gebančius užkapoti vienas kitą iki mirties, jis padarė išvadą, kad mes menkai suprantame gyvūnų elgesį ir jo motyvus. Ką jau kalbėti apie mūsų pačių tarpusavio santykius, kuomet šalia įgimtų impulsų pasitelkiamas ir rafinuotas protas.

Vokiečių profesorius H.Leymanas pirmasis pradėjo vartoti mobingo sąvoką, norėdamas apibūdinti tokius santykius darbo vietoje, kuomet ne trumpiau nei pusmetį ir ne rečiau kaip kartą per savaitę puolamas vienas kolektyvo narys, turint tikslą nuolat žeminti jo orumą.

Mokslininkas mobingui priskyrė net 45 veiksmus, tokius kaip nepagrįsta asmens kritika, jo darbo nuvertinimas, apkalbos, šmeižtas, patyčios, ignoravimas, darbinės informacijos slėpimas, įžeidimai, kenksmingos darbo sąlygos ir kt. Būna persekiojimų dėl lyties, rasės, pažiūrų, tačiau pastebima, kad ypač dažnai puolamas gabesnis, darbštesnis, nestandartinis ir ryškus žmogus. Kodėl? Tiesiog. Bijoma konkurencijos, o dar dažniau tokią agresiją lemia pavydas arba paprasčiausias nuobodulys, iki gyvo kaulo įgrisusią rutiną blaškant tyčiojantis iš pasirinktos aukos. Neatmestinas ir darbdavių noras tokiu būdu atsikratyti neparankiu žmogumi, sutaupant išlaidas jo išeitinei kompensacijai.

Bijoma konkurencijos, o dar dažniau tokią agresiją lemia pavydas arba paprasčiausias nuobodulys, iki gyvo kaulo įgrisusią rutiną blaškant tyčiojantis iš pasirinktos aukos.

Pastebėta, kad į mobingą dažniau įsivelia asmenys, vaikystėje patys patyrę patyčias iš bendraamžių.

Tokią patirtį atsinešę į suaugusiųjų pasaulį jie vėl iš naujo suka agresijos ratą, kankindami kitus žmones. 2007 m. JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad priekabiavimai paliečia beveik pusę (49 proc.) dirbančiųjų.

Psichologo H.Leymano atliktas tyrimas atskleidė, kad 12 proc. Švedijos darbuotojų, pasitraukusių iš gyvenimo savo noru, nusižudė dėl nepakeliamo psichologinio spaudimo darbe.

„Ir vėl į galeras...“, – sako dažnas, nelaukiantis pirmadienio ir vėl prasidėsiančios psichologinės įtampos darbe. 2015 m. Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Jolita Vveinhardt, bendradarbiaudama su Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos direktore Saule Šerėniene apklausė 540 socialinių pedagogų, dirbančių įvairiose šalies mokyklose. Išvada: kas šeštas pedagogas patiria kolegų, tame tarpe ir vadovų, patyčias. 2005 m. apklausus Kauno miesto mokytojus, paaiškėjo, kad tokių buvo ketvirtadalis. Gal per dešimtmetį sumažėjusius skaičius nulėmė galimai didesnis emocinių teroristų skaičius Kaune, o gaI ir šiaip situacija gerėja, tačiau nepaneigsime fakto, kad tai vyksta ugdymo įstaigose tarp pačių pedagogų! Matyt, negreit dar mokiniai liausis tyčiojęsi vienas iš kito, jei toną tokiam elgesiui užduos jų mokytojai.

Ne paskutiniu smuiku groja ir vadinamieji ( ar save tokiais laikantys) viešosios nuomonės formuotojai. Skaitydama vieno tokio formuotojo tradicinį sekmadienio pamokslą radau „idiotų” ir „prietrankų” epitetus, skirtus kažkam, kas neįtiko pamokslautojui. Įdomu, ar nepamirš šis veikėjas pasižiūrėti į veidrodį, kai būsimieji jo anūkai grįš namo po eilinės patyčių dozės iš darželio ar mokyklos? Ryšys tarp priežasties ir pasekmės kol kas dar niekur nepradingo, arba ką pasėjai, tą ir pjausi, kaip sako liaudis.

Mobingas egzistuoja visame pasaulyje. Pažangios šalys – tokios kaip Švedija, JAV, Australija – jau yra priėmę įstatymus, ginančius aukas ir netoleruojančius psichologinio priekabiautojų smurto. Mes, tik prieš ketvirtį amžiaus įšokę į laisvę ir nepriklausomybę, o iš esmės iki šiol tebesimurkdantys posovietinio streso sindrome, kol kas tik susipažįstame su tokiomis sąvokomis kaip mobingas, bulinimas, bosingas. Kalbininkai net lietuviškų atitikmenų šioms sąvokoms nėra atradę. Ką jau bekalbėti apie organizacijų vadovų ir savininkų supratimą, kad patyčios, psichologinis smurtas, nepagarba žmogaus orumui galiausiai trenkia kitu galu ir per visus rodiklius bei pasiekimus.

Rasa Baškienė yra Šeimos gerovės asociacijos pirmininkė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs