Ekspertai teigia, kad nors dauguma pasaulio šalių dar tik įsibėgėja judėdami ketvirtosios pramonės revoliucijos greitkeliu, mes jau realiai esame ties penktosios pramonės revoliucijos riba, kuri bus grįsta žmogaus ir robotų bendradarbiavimu.
Nepaisant to, kuriame etape esame, viena yra aišku – netolimoj ateity automatizavimas, robotizacija ir didieji duomenys bei šių procesų jungtis taps pagrindine pramonės varomąja jėga bei pažangos faktoriumi.
Buvusio JAV Valstybės sekretorės Hillary Clinton patarėjo Alec Ross teigimu, prieš kelis dešimtmečius vykusios transformacijos, kaip, pavyzdžiui, globalizacija, ištraukė daugelį besivystančių pasaulio šalių ir jų gyventojų iš baisaus skurdo.
Pasak Ross, paradoksalu tai, kad naujieji pasaulio raidos pokyčiai gali nublokšti daugelį gyventojų, tarp jų, beje, ir dalį viduriniosios klasės atstovų, prie skurdo ribos, nes naudos, gerovės pasiskirstymas bus ypač nevienodas (Ross, A. „The Industries of the Future“).
Ross iliustruoja pavyzdžiais iš JAV istorijos tai, ką jis įvardija kaip gyvenimą „teisingoje“ ir „blogoje“ transformacijų pusėje: dėl automatizacijos dešimtys tūkstančių amerikiečių, kadaise dirbusių anglies kasyklose, tapo nebereikalingi, tuo tarpu nemažai gamyklų buvo perkeltos į pigesnės darbo jėgos regionus.
Nereikia taip toli ieškoti pavyzdžių, juk Lietuvoje taip pat „šienaujami“ ištisi sektoriai ir profesijos.
Nereikia taip toli ieškoti pavyzdžių, juk Lietuvoje taip pat „šienaujami“ ištisi sektoriai ir profesijos, pavyzdžiui, logistikos, aptarnavimo sektoriai. Jų darbuotojai ilgainiui taps labiausiai pažeidžiami.
Taigi, ir ketvirtoji pramonės revoliucija turės dvi puses, o sėkmė ir išlikimas nacionaliniu, o ypač – individualiu lygmeniu, priklausys nuo to, kurioje – „teisingoje“ ar „blogoje“ – pusėje mes atsidursime. Todėl keliant ambicingus automatizavimo, robotizavimo tikslus valdžia turi užtikrinti, kad nei vienas Lietuvos gyventojas neliktų pramonės 4.0 revoliucijos užribyje.
Lietuvą vis dar persmelkusi atskirtis ir socialinė nelygybė
Šių transformacijų keliami iššūkiai ypač ryškūs darbo rinkos kontekste, tačiau pavyzdžiai matomi ir labiau kasdieniuose, bet ne mažiau svarbesniuose kontekstuose.
Kaip pavyzdį imkime viešąjį sektorių, kuriuo užtikrinimas administracinis santykis tarp individo ir valstybės. Vis labiau jį skaitmenizuojant, prieiga prie kiekvienos viešosios paslaugos pereis iš analoginio (akis į akį) į skaitmeninį (ekranas į ekraną) formatą, reikalaujantį ne tik technologinės įrangos, bet ir vis labiau pažangesnių skaitmeninio raštingumo įgūdžių. Beje, Lietuvos gyventojai jau dabar turi skaitmenizacijos įgūdžių testą – užsiregistruoti internetu COVID-19 skiepams.
Daugumai mūsų turimi įgūdžiai bei technologinės galimybės leidžia greitai ir efektyviai pasiekti reikiamas viešąsias paslaugas. Tačiau bendrai sukuriamos naudos pasiskirstymas mūsuose yra nevienodas: Lietuvoje egzistuoja reikšminga socio-ekonominė atskirtis, dėl kurios skaitmenizacijos kuriami pokyčiai gali pradėti neigiamai įtakoti dalies Lietuvos gyventojų gerovę, o ilgainiui net ir sustiprinti socialinę nelygybę.
Eurostato duomenimis, kaimo vietovėse apie 20 proc. gyventojų taipogi niekada nesinaudoja internetu.
Statistika rodo, kad 2020 m. mieste kompiuterius turėjo 80 proc. gyventojų, tačiau namų ūkių su kompiuteriais dalis kaimo vietovėse siekė tik 70 procentų. Be to, neseniai Žemės ūkio ministerijos paskelbtais Eurostato duomenimis, kaimo vietovėse apie 20 proc. gyventojų taipogi niekada nesinaudoja internetu.
Dėl šios priežasties, kaip teigia EBPO, skaitmenizacija atneša ne tik didelę naudą, bet ir didelę gilėjančios atskirties bei nelygybės riziką, reikalaujančią savalaikės valdžios intervencijos ir politikos formuotojų veiksmų.
Ar tai reiškia, kad Lietuva neturėtų investuoti į skaitmenizavimą ar formuoti ambicingus viešojo ir privataus sektorius skaitmenizacijos tikslus? Ilgalaikė skaitmenizacijos nauda yra neabejotina, tačiau šio meta-proceso kontekste reikėtų nepamiršti, kad skaitmeninė atskirtis ir iš to sekančios nelygybės Lietuvoje gali būti ypač didelės, todėl būtina užtikrinti, kad nei vienas Lietuvos gyventojas neliktų nuošalyje ar kitaip tariant – „blogoje pažangos pusėje“.
Globalių transformacijų ir iššūkių akivaizdoje stiprios bendruomenės – kaip niekada svarbios
Politinėse diskusijose dažnai akcentuojama, kaip neišvengiamų pokyčių akivaizdoje ypač svarbu investuoti į teisingas švietimo pertvarkas bei kryptingą gyventojų skaitmeninių įgūdžių ugdymą. Pritariu, tai be galo svarbu, tačiau, mano manymu, svarbu tuo pačiu metu stiprinti ir mūsų bendruomenes, kurios gali tapti vienu svarbiausiu atskirtį mažinančiu veiksniu.
Tai ypač svarbu šalies regionuose, kuriems naujieji pramonės virsmai bei skaitmenizavimo pokyčiai kelia didžiausią riziką. Kalbu ne tik apie atokiausius Lietuvos kampelius, bet ir žmones didesniuose miestuose, kurie dėl įvairių priežasčių nespėja žengti koja kojon su pažanga.
Ar neturėsim situacijos, kai atokesnėje vietovėje prireiks pagalbos užregistruoti kaimyną internetu vizitui pas gydytoją?
Buvo laikai, kai kaimuose vienas raštingas žmogus visam kaimui laiškus parašydavo. Ar neturėsim situacijos, kai atokesnėje vietovėje prireiks pagalbos užregistruoti kaimyną internetu vizitui pas gydytoją? Paradoksalu tai, kad laikai kiti – tačiau bendruomeniškumo ir savitarpio pagalbos poreikiai – tie patys.
Tvirtos bendruomenės yra daugumos sėkmingiausių šalių pagrindas. Bendruomenės suartindamos savo narius, skatina geresnį tarpusavio supratimą, o svarbiausia – augina pasitikėjimą vienų kitais, užtikrinantį, kad nei vienas bendruomenės narys nebus pamirštas.
Bendruomenių svarba išlikimui yra užkoduota žmonijos istorijoje, todėl valdžios atstovai turėtų siekti tvirtinti Lietuvos gyventojų tarpusavio ryšius bei suteikti bendruomenėms galią ir galimybes ne tik popieriuje rūpintis vienas kitu ir bendra savo gerove.
Bendruomenių svarba išlikimui yra užkoduota žmonijos istorijoje.
Dabartinė Vyriausybė 2023 m. planuoja viešųjų paslaugų, kurios gali būti perduotos nevyriausybiniam ir/ar privačiam sektoriui, peržiūrą. Dėl ideologinių dalykų yra nemaža rizika, kad valdančioji koalicija daugiau pasuks viešųjų paslaugų privatizavimo keliu, kas lemtų ne tik pačių bendruomenių, bet ir jų vaidmens vietos žmonių gyvenime susilpninimą.
Lietuvai stiprių bendruomenių reikia dabar, todėl socialdemokratų frakcija parengė Vietos savivaldos įstatymo pataisas, skirtas stiprinti bendruomenines organizacijas ir jų gebėjimus. Žinoma, tam, kad vietose bendruomenės taptų stiprios, vien teisėkūros iniciatyvų nepakaks.
Rasa Budbergytė yra Seimo Ateities komiteto narė, socialdemokratė.
