Pirmą kartą pagal naują „Eurostat“ metodiką atliktas darbo užmokesčio tyrimas, apimantis platų duomenų spektrą. Tyrimo imtį sudarė: įmonės, kuriose yra 10 ir daugiau skirtingų lyčių ir amžiaus darbuotojų, dirbančių nepilną darbo dieną, gaunančių valandinį darbo užmokestį, turinčių skirtingą išsilavinimą.
Remiantis Pasaulinio ekonomikos forumo pateiktu 2016 m. lyčių lygybės indeksu, mažiausias atotrūkis tarp lyčių fiksuojamas Skandinavijos valstybėse – Islandijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Švedijoje, tuo tarpu Lietuva dar turėtų pasitempti.
Maža to, nežymus darbo užmokesčio skirtumo tarp vyrų ir moterų didėjimas verčia kelti klausimą, kas Lietuvoje yra ne taip. Ar mūsų šalyje pakanka priemonių, kad moterys nebūtų diskriminuojamos darbo rinkoje?
Šiuo metu Lietuvoje esame priėmę vyrų ir moterų bei piliečių lygių galimybių įstatymus, patvirtinę valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 m. programą bei veiksmų planą. Jame numatyta teisės aktuose įtvirtinti nuostatas, įpareigojančias darbdavius bent kartą per metus viešai skelbti informaciją apie darbuotojų vidutinį darbo užmokestį pagal lytį, atsižvelgiant į 2014 m. Europos Komisijos rekomendacijas dėl vienodo moterų ir vyrų darbo užmokesčio principo stiprinimo.
Darbo užmokesčio viešinimas galėtų pagelbėti sprendžiant vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkio problemą.
Šiais metais „Sodra“ pradėjo viešai skelbti vidutinio darbo užmokesčio duomenis, tačiau realus mokamų atlyginimų dydis įmonėse ar organizacijose gali būti iškreiptas vos kelių itin daug uždirbančių darbuotojų. Be to, skelbiami viešai duomenys neišryškina darbo užmokesčio skirtumų tarp lyčių.
Todėl socialdemokratų iniciatyva Seime buvo užregistruotas siūlymas, kuriuo norima viešinti įmonių atlyginimų vidurkius pagal lytį – vyrų ir moterų atskirai.
Tai galėtų tapti savotišku gėdos stulpu, ant kurio atsispindėtų realūs algų skirtumai tarp tokias pat pareigas užimančių vyrų ir moterų.
Moterys besiderėdamos dėl atlyginimo ir darbo sąlygų turėtų pagrindą ir argumentus reikalauti iš darbdavio adekvataus atlygio už darbą, nes daugelis moterų net nežino kokio atlyginimo jos galėtų reikalauti iš darbdavio. Tai įrodo ,,Glassdoor“ atliktas tyrimas, kuris nustatė, kad net 67 proc. moterų išreiškė pageidavimą geriau suprasti, koks atlyginimas joms priklausytų pagal užimamas pareigas, turimus įgūdžius ar gebėjimus.
Nors Lietuvoje dar daugumai kalbėti apie svetimus pinigus yra tabu, informacinių technologijų bendrovės pasaulyje, siekiančios „pažaboti“ moterų darbo užmokesčio diskriminacijos problemą organizacijose, kiekvienam savo darbuotojui internetu siunčia tikslius duomenis apie kiekvieno kolegos darbo užmokestį ir jo istoriją.
Moterys yra mažiau linkusios derėtis dėl didesnio darbo užmokesčio nei vyrai, todėl įgyvendinant švietimo iniciatyvas būtina mokyti ir skatinti moteris nebijoti kovoti dėl joms priklausančio atlyginimo su darbdaviais. Bendras JAV Viskonsino valstijos ir Didžiosios Britanijos Warwick universitetų atliktas tyrimas atskleidė, kad net 25 procentai mažiau moterų yra linkusios derėtis dėl didesnio darbo užmokesčio nei kolegos vyrai. Kalbėdami apie vyrų derybų meną, mokslininkai pastebėjo, kad šie yra daug agresyvesni derybininkai ir dažniau linkę save pozicionuoti darbdaviui kaip pagrindinį ir vienintelį maitintoją šeimoje.
Lietuvoje neretas atvejis, kai pagrindinė arba vienintelė šeimos maitintoja yra moteris. Būtent vienišos, mažai uždirbančios moterys, auginančios vaikus, dažnai atsiduria ties skurdo riba. Todėl mažinant vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą, būtų sprendžiama ir moterų atskirties bei skurdo problema.
Deja, vien viešumo ir skaidrumo nepakanka. Paprastai moterys pasyviau dalyvauja darbo rinkoje, nes yra priverstos derinti darbą bei šeimą. Nepaisant teisės aktais įtvirtintos lyčių lygybės, moterys dažniau prisiima atsakomybę už vaikus, jų lavinimą bei slaugą sergant. Jeigu partneris nelinkęs dalintis pareigų šeimoje, natūralu, kad nukenčia profesinė moters karjera.
Pavyzdžiui, moterų užimtumo lygis Europos Sąjungoje yra net 10,4 proc. žemesnis už vyrų. Daug mažesnį moterų aktyvumą darbo rinkoje lemia tai, kad šiandien nėra pakankamai užtikrinamos galimybės moterims derinti darbą su šeimos ir asmeniniu gyvenimu.
Remiantis Europos Komisijos duomenimis, 2015 m. vidutinis vieną jaunesnį nei 6 metų vaiką turinčių moterų užimtumo lygis buvo 8,8 procentinio punkto mažesnis už mažų vaikų neturinčių moterų, o keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse šis skirtumas buvo didesnis nei 30 procentinių punktų.
Moterys yra priverstos pasitraukti iš darbo rinkos arba trumpinti darbo laiką dėl šeimyninių priežasčių gerokai dažniau nei vyrai – ne visą darbo dieną Europos Sąjungoje dirba net 31, 3 proc. moterų ir tik 8,3 proc. vyrų.
Europos socialinių teisių ramstyje numatyta skatinti šalis nares daugiau dėmesio skirti dirbančių tėvų ar globėjų profesinio ir šeimos gyvenimo derinimo problemai spręsti. Tai apima lankstesnes darbo ir atostogų sąlygas mažamečius vaikus auginantiems tėvams, nuotolinio darbo galimybę, didesnes finansines kompensacijas einantiems vaiko priežiūros atostogų, didesnę apsaugą nuo atleidimo iš darbo ar nepalankaus darbdavio požiūrio.
Lietuva šiuo požiūriu turi, ką nuveikti. Valstybės uždavinys būtų plėsti valstybinių darželių tinklą tankiai gyvenamose vietovėse, ypač Vilniuje, įpareigoti darbdavius viešinti vidutinius moterų ir vyrų darbo užmokesčius atskirai, skatinti vyrų įsitraukimą į šeimos gyvenimą.
Rasa Budbergytė yra Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narė, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja.
