Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai mokės mokesčius, bet negalės tinkamai įvertinti, kokia iš to bus nauda valstybei ir visuomenei, kas pasiekta, ko pasiekti nepavyko. Piliečių biudžeto kol kas neturime.
Seime iš esmės buvo apsispręsta tik dėl skaičių, nežinant investicijoms skirtų asignavimų krypčių, o visas biudžetas parengtas neįgyvendinus biudžeto planavimo pertvarkos, kurią Vyriausybė vis dar rengia pagal Valstybės kontrolės išvadas. Bet dabar dar nespėjo. Na, pagal Vyriausybės biudžeto pertvarkos įgyvendinimo planą, rezultatus pamatysime nuo 2020 metų.
Natūraliai kyla klausimas, ar taip pat bus planuojamas ir 2019 metų biudžetas: be vizijos, ryžto, ambicijų?
Natūraliai kyla klausimas, ar taip pat bus planuojamas ir 2019 metų biudžetas: be vizijos, ryžto, ambicijų? Šį klausimą kelti reikia dabar, nes pirmieji biudžeto planavimo darbai Finansų ministerijoje prasidės jau vasario mėnesį. Taigi, jau tuoj pat.
Finansų ministras po 2018 metų biudžeto priėmimo viešai pažadėjo kitąmet imtis tikros mokesčių reformos ir sumažinti darbo jėgos apmokestinimą. Apmaudu, kad iki šiol nepadaryti darbai, kurių tarptautiniai ekspertai jau senokai ragina Lietuvą imtis pertvarkant darbo jėgos apmokestinimą, bet kol kas apsiribota tik nereikšmingais perdėliojimais iš vienos kišenės į kitą.
Struktūrinės mokesčių reformos, kuri būtų leidusi bent keliais procentais padidinti perskirstymą per valstybės biudžetą ir imtis padorios socialinės politikos kaip paspirties ne tik skurstantiems, bet ir atsidūrusiems socialinėje depresijoje gyventojams dėl augančios pajamų nelygybės, nepavyko padaryti.
Finansų ministras žada ir kovą su mokesčių vengimu: jis esą padarys viską, kad paskatintų savanorišką mokesčių mokėjimą.
Deja, konkretus naujas planas bus pristatytas tik kitų metų antrame ketvirtyje, todėl šiuo metu negalima įvertinti jo pagrįstumo. Viešoje erdvėje kalbama apie daugybę priemonių, kurios neva turėtų paskatinti gyventojus išlįsti iš šešėlio. Sunku patikėti, kad žmonės Lietuvoje nelauktai taps sąmoningi ir atsakingi, supratę, kad kitų metų biudžetas pastatytas ant gana lakaus smėlio liūno, pasirėmus optimistišku pajamų surinkimo scenarijumi.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad valdžios sektoriaus perteklius grindžiamas rožine svajone apie tai, jog papildomos pajamos bus gautos iš geresnio mokesčių administravimo, nors tam pakankamų prielaidų paprasčiausiai šiuo metu nėra.
Tai labai aiškiai pasakė Lietuvos bankas: „Planuojamą 0,6 proc. BVP valdžios sektoriaus balanso perteklių 2018 m. daugiausia lemia 0,44 proc. BVP dydžio papildomos pajamos, kurias planuojama gauti dėl geresnio mokesčių administravimo, nors labai tikėtina, kad šis papildomų pajamų dėl geresnio administravimo planas 2018 m. nebus iki galo įgyvendintas“.
„Antra, valdžios sektoriaus balanso perteklius 2018 m. gali būti maždaug 0,1 proc. BVP mažesnis, negu planuojama, ir dėl mažesnių, negu numatoma, pajamų iš GPM“, – rašė Lietuvos bankas.
Kitaip tariant, biudžetas suplanuotas pagal principą: labai norime, tai gal kažkaip išeis. Tačiau biudžetai taip neplanuojami.
Gali būti kaip tik priešingai: dalis namų ūkių, kurie nepajėgia sudurti galo su galu, tikėtina, ims slėpti savo pajamas. Tai ypač pasakytina apie žmones ir šeimas, kurių pajamos pastaruoju metu neaugo, o jų atlyginimus „apkramtė“ infliacija.
Neabejotina yra tai, kad valdančioji dauguma praleido itin palankų momentą spręsti įsisenėjusias Lietuvos visuomenės problemas. Šios problemos visiems iki skausmo žinomos:
- Darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas, mažas gimstamumas ir emigracija, kurios neįmanoma sustabdyti, nes ekonominis augimas atneša naudą ne visiems rinkos dalyviams.
- Pernelyg žemas darbo našumas, kuris, kaip ir investicijos, dar nėra grįžęs iki prieškrizinio lygmens. Darbo našumas atsilieka dėl nepakankamų investicijų (ypač privačių) į mokslinius tyrimus, technologijas, inovacijas bei suaugusiųjų perkvalifikavimą.
- Didžiulė pajamų nelygybė, kuri kenkia ekonomikos augimui ir skatina emigraciją. Praeitų metų pajamų struktūra įtikinamai rodo, kad dideles ir labai dideles pajamas gaunantys gyventojai moka beveik perpus mažesnius mokesčius, nei tie, kurie gauna mažas arba vidutines pajamas.
- Didėjančios gigantiškos infrastruktūros sąnaudos vienam gyventojui. Šią infrastruktūrą sukūrėme iš europinių lėšų, bet augantys jos išlaikymo kaštai stabdo Lietuvos augimo potencialą ir aštrina fiskalinius iššūkius.
- Menka socialinė apsauga ir socialinė aprėptis. Nesugebame tinkamai padėti žmonėms, iškritusiems iš darbo rinkos ar susiduriantiems su kitais iššūkiais.
- Prasti sveikatos priežiūros rezultatai, kuriuos konstatuoja OECD, įvertinusi gyventojų mirtingumą, kurio galima išvengti esant tinkamai sveikatos priežiūrai. Tai rodo mūsų sveikatos apsaugos sistemos neveiksmingumą.
- Korupcija ir šešėlis. Pagal korupcijos suvokimo indeksą Lietuva 2016 m. yra 38 vietoje kartu su Dominikos Respublika ir Žaliojo Kyšulio salomis. Estija savo ruožtu yra 22 vietoje. Lietuva išsiskiria ir šešėlio mastu: šešėlinės ekonomikos Lietuvoje viršutinė riba 2015 m. laikoma 25,8 proc. – bent jau pagal ekonomistą Friedrichą Schneiderį.
Ir tai net ne visos problemos, kurios stabdo mūsų šalies konkurencingumo augimą. Todėl, vargu ar galėsime pasivyti Estiją greičiausiu laiku, nes grėsmingai artėja 2019 m., kada įvyks net treji rinkimai. Manau, kad jau kitais metais pasigesime politinės drąsos ir ryžto daryti bei priimti nepopuliarius sprendimus dėl mokesčių ir kitų pertvarkų.
Rasa Budbergytė yra LSDP pirmininko pavaduotoja, Seimo narė.
