Suprantu, kad baimė kunkuliuoja dėl nežinojimo. Žinojimas yra baimės nugalėjimas. Tam sukurti ir įrankiai: veikia informacinis interneto tinklalapis etatinis.lt, nemokamas informacijos telefonas, rengiamos konsultacijos. Pati esu dariusi nemažai projektų ir įsitikinau, kad reikia tikėti idėja ir tai visada pasiteisins.
Įvedus etatinio modelį, mokyklos vadovo rankose iš tiesų atsiduria daug kozirių. Dėl to būtini susitarimai su žmonėmis. Man, kaip vadovei, pagrindinis rūpestis dabar – susitarti su kiekvienu mokytoju, atrasti, kur jo stiprybė, ką jis moka daryti geriausiai. Ir už tą jo stiprybę, už darbą bendruomenei, kurį jis ir taip darydavo be atlygio, dabar dar bus ir sumokama. Tai būdas mokyklai dirbti kūrybingiau, drąsiai imtis darbų, kurie jai patikėti, – nuo pilietinio iki lytiškumo ugdymo ar sveikos gyvensenos propagavimo. Yra mokytojų, kuriems šios sritys sekasi geriausiai, o įvedus etatinio modelį, dar bus ir atlyginama materialiai.
Belieka sėsti ir kalbėtis su žmonėmis. Šią savaitę susitiksime su metodinės tarybos nariai – derėsimės, kiek kam procentų skirsime už pasiruošimą pamokoms, atsižvelgdami į vadinamąsias „žirkles“ nuo 30 iki 50 proc. Žinoma, kad ne visi mokytojai taiso sąsiuvinius, ne visi skaito mokinių rašto darbus, tai kūno kultūros mokytojui atiteks vienoks pasiruošimo pamokoms procentas, lituanistui – kitoks. Su metodinių būrelių pirmininkais tarsimės, kaip darome, kodėl taip darome, kokie pagrindžiantys argumentai. Paskui pereisime prie pareiginių funkcijų svarstymo – kalbėsime su kiekvienu, ką jis galėtų nuveikti geriausiai. Mano supratimu, tai labai įdomus darbas! Mokyklos direktorius dabar tikrai tampa savo šeimos galva. Jis atsako ir už mokinius, ir už mokytojus, ir už valandų paskirstymą, ir už gaunamus pinigus.
Žinoma, Lietuva yra labai spalvinga, yra visokių aplinkybių, visokių mokyklų. Gal ne visi vadovai susikalbės su kolektyvu dėl vienokių ar kitokių priežasčių.
Be jokios abejonės, etatinis užmokestis yra teisingesnė apmokėjimo sistema. Daug kam žinomas Pareto dėsnis, kad 20 proc. našiai dirbančių žmonių organizacijai duoda 80 proc. rezultato. Tą 20 procentų mes „premijuodavome“ pamokomis, o kitus darbus jie iki šiol darė be užmokesčio savo laiko, savo šeimų sąskaita. Dabar jiems bus galima apmokėti – už darbus bendruomenei, už visus renginius. Labai dėl to džiaugiuosi, nes jau matau, kad savo mokykloje galėsiu „atlaisvinti rankas“ tiems mokytojams, kurie galėtų inicijuoti ir nuveikti darbus, kuriems ir yra sutverti.
Žinoma, kad ne visi mokytojai taiso sąsiuvinius, ne visi skaito mokinių rašto darbus, tai kūno kultūros mokytojui atiteks vienoks pasiruošimo pamokoms procentas, lituanistui – kitoks.
Tai labai gerai! Žinoma, yra nuogąstavimų – kaip dabar atiduoti tas valandas? Kai kurie žmonės dar nesupranta, kad pamokų skaičius nebėra esmė. Esmė yra etatas. Jeigu man „telpa“ 3 kūno kultūros mokytojai, – o jie visi yra nuostabūs specialistai, sveikos gyvensenos propaguotojai – tai jie dabar galės užsiimti bendruomenės sveikatinimu, turės galimybę bendruomenei tarnauti darydami jiems įdomius ir visiems naudingus darbus.
Kunkuliavimo, nežinios, baimės etapas pas mus, sakyčiau, jau atslūgęs. Mokytojai atsakingi, jie supranta, kad viso to esmė – mokinių ugdymo kokybė. Pati žiūriu į viską pozityviai, pasikonsultuoju su kolegomis, kitų mokyklų direktoriais. Esame nemaža mokykla, turime daugiau nei 600 mokinių, šiek tiek daugiau nei 50 mokytojų. Nieko dirbtinai nebus daroma, pagal dabartinius skaičiavimus visi išsitenkame, net kalbos negali būti apie atleidimus. Manau, dažnai nelabai gražiai apie tai kalba tie, kurie nelabai gerai ir dirba.
Rasa Dagienė yra Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos direktorė.
