O berniukas iš visų jėgų įsikimba į direktorę savo coliuko rankelėmis ir pažvelgia į mane savo tamsiomis, didelėmis, suaugusio žmogaus akimis – juk nesiprašė jis pats į šį pasaulį. Neatlaikau aš to žvilgsnio, nuleidžiu akis.
Šis berniukas – vienas iš 300 kūdikių, radusių prieglobstį vienuose iš 5 mūsų šalies kūdikių globos namų. Bet gal berniukas buvo išgelbėtas nuo dar skaudesnio likimo – bent jau išsaugota jo gyvybė ir jis nebuvo „išžvejotas“ iš šulinio.
Pasaulyje yra šalių, kuriose nėra kūdikių globos namų. Tai reiškia, kad yra kita alternatyva – ne šulinys ir ne globos namai.
Pasaulyje yra šalių, kuriose nėra kūdikių globos namų. Tai reiškia, kad yra kita alternatyva – ne šulinys ir ne globos namai.
Mano vadovaujama „Gelbėkit vaikus“ organizacija jau 25-ius metus Lietuvoje gelbėja vaikus nuo SUAUGUSIŲ, kurie juos skriaudžia. Esam kraujuojanti, negyjanti, atvira žaizda – nes nesibaigia nuskriaustų, primuštų, po stalu augusių, apleistų, išbadėjusių, seksualiai artimųjų išnaudotų, nusižudžiusių ir nužudytų vaikų istorijos.
Kiekviename rajone rasim šeimų, balansuojančių ant tragedijos slenksčio. Lietuvą supurčiusi „šulinio“ tragedija – tai visuomenės atspindys. Tai mūsų visų atsakomybės ir žmogiškumo stokos, abejingumo padarinys.
Kaip nuspręsti kuriam padėti pirmam?
Ką dar reikia padaryti, kaip dar kitaip reikia dirbti, būti, gyventi ir kalbėti šitoje mūsų prakeiktoje, bet taip mylimoje Lietuvoje, kad už mūsų – suaugusiųjų – padarytas klaidas, aklumą ir abejingumą nebereikėtų mokėti vaikų gyvybėmis.
Kiek dar vaikų lavonų turėsim rasti šuliniuose, kad subręstume, atsipeikėtume, praregėtume ir kiekvienas iš mūsų prisiimtume atsakomybę už kiekvieną mūsų vaiką?
Pernai tokiu pat laiku verkdama rašiau apie konkrečius vaikus ir jų šeimas – prašiau kiekvieno iš jūsų pagalbos. Ačiū šimtams atsiliepusių žmonių – kartu padėjom, išsaugojom nemažai vaikų. Praėjo metai, ašarų neliko. Liko milžiniškas, nepakeliamas skausmas, nes sąrašas nesibaigia – vis dar begalinė vaikų ir jų dramų eilė ir kaip nuspręsti, kuriam pirmam padėti? Visiems pagalbos reikia čia ir dabar ir jie negali laukti.
Sąrašas nesibaigia – vis dar begalinė vaikų ir jų dramų eilė ir kaip nuspręsti, kuriam pirmam padėti? Visiems pagalbos reikia čia ir dabar ir jie negali laukti.
Skiriama 0,27 euro centų maitinimui, bet ir jų nėra
Žmonių suaukoti pinigai senka akyse, o kad sąskaitose atsirastų daugiau aukų, nuolat reikia priminti.
Mūsų darbuotojams kiekviena diena – iššūkis: vaikų dienos centrų moterys iš visos Lietuvos jau net nebeprašo pagalbos, tik kartoja, kad nebeturi jėgų, kad pavargo, kad ministerija vėlavo skelbti konkursą, kad sausį, vasarį, kovą nebus jokių pinigų, kad net tų varganų 0,27 euro centų vienam vaikui dienai maitinimui nebus.
Dienos centrai veikia „iš paskutiniųjų“, neretai garbingo amžiaus centro vadovė iš savo pensijos prideda socialinei darbuotojai prie jos gaunamos 100 eurų mėnesinės algos, kad tik ji būtų su vaikais. Turbūt nebereikia priminti, kad dienos centras dažnu atveju vaikams yra „paskutinė stotelė“ prieš patenkant į vaikų globos namus...
Telefono skambučiai nenutyla – keli ragelį ir galvoji, kas šį kartą? Ir vėl primušta mama su vaiku ant rankų gatvėje; ir vėl vieniša mama, po sunkios operacijos, metama iš socialinio būsto; mūsų globojamoje šeimynoje, auginančioje 16 vaikų, paauglė žada nusižudyti…
Laiškų srautas neišsenka – 12-os vaikų mama, gavusi Lietuvos Mamos garbės vardą, nesuduria galo su galu, trūksta maisto, griūna krosnis, o vaikai svajoja būti daktarais ir astronomais.
Vienkiemyje auga 7 vaikai, jų mamai galvoje diagnozuotas auglys, tėvas iš paskutiniųjų laikosi, vanduo šulinyje neišvalomai užterštas. Tėtis ir mama augina 4 vaikus „čipolino“ namelyje: 12 kvadratinių metrų kambarėlis ir virtuvėlė, tokiomis žemomis lubomis, kad tėtis negali išsitiesti. Pasistatytų patys didesnę trobelę, jei tik pakankamai susitaupytų statybinėms medžiagoms.
Ir dar... močiutė, viena auginanti 5 anūkus. Sudegė jų butas, nusinešęs ir visą ir taip kuklų turtą. Vaikai nebeturi kur pasidėti, o močiutė pati iš pensijos ir kiemsargės algos ketina susiremontuoti namus.
Pastangų nepakanka
Tuo tarpu tarp laiškų, telefono skambučių su neišgalvotomis istorijomis, uoliai dalyvaujame keičiant Lietuvos įstatymus, šviečiame žmones apie pozityvią tėvystę ir globą, šimtus vaikų ir suaugusių mokome patyčių prevencijos, pozityvios tėvystės, emocinio intelekto, prekybos žmonėmis prevencijos, padedame vaikams pirmą kartą pamatyti jūrą, koduojame nuo girtavimo, statome ir remontuojame būstus, kasame šulinius, vežame vaikus pas gydytojus, gydome mamas, kuriame vyrų krizių centrus, vaikams ir suaugusiems suteikiame emocinę ir psichologinę pagalbą, išleidžiame šeimynų tėvus pirmą kartą gyvenime atostogų, globos namų vaikus mokome nebijoti gyvenimo, padedame globėjams, perkame maistą, daliname rūbus, batus ir daiktus. Ir visa tai padaryti mums padeda tūkstančiai Lietuvos žmonių.
Bet, deja, viso to nepakanka ir Lietuvoje vis dar auga vieni nelaimingiausių vaikų. Mes vis dar žvejojame vaikų lavonus šuliniuose ir be perstojo skaičiuojame nusižudžiusius, nužudytus ir vergovėn parduotus mūsų vaikus.
Viena didžiausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje „Gelbėkit vaikus“ – tai viso labo saujelė moterų, kurioms padeda neabejingi ir vaikams pasišventę žmonės. Mes ir pačios sėdime ofise per šalčius su paltais ir net negalime dirbti kompiuteriu, nes pirštai iškart sugrumba nuo šalčio. Tačiau iš paskutiniųjų ieškome palaikymo ir motyvacijos, nuolat galvodamos, ką dar reikėtų padaryti, kaip dar galėtume kitaip –geriau, efektyviau dirbti, kad padėtume išsilaikyti ir nepalūžti mažo kaimelio vaikų dienos centro vadovei – moteriai, globojančiai 30 vaikų, kurie jos dėka tikrai nebaigs savo gyvenimo šulinyje.
Mūsų pagalbos ir palaikymo laukia ir dar mažesnio kaimelio globos namų ir dienos centro vadovė, kuri globoja ir augina 50 vaikų ir dar „už ausų“ iš liūno tempia visų aplinkinių kaimelių gyventojus. Mes privalome padėti išsilaikyti ir nepalūžti mamoms ir tėčiams, kurie iš paskutiniųjų rūpinasi savo vaikais, išsilaikyti vaikams, auginantiems savo brolius ir sese. Mūsų siekis – sugalvoti, kaip dar aiškiau pasakyti tėvams, kad nemuštų vaikų. Ir svajojame dar daugiau žmonių įtikinti būti rūpestingais globėjais. Aš tikiu, kad kiekvienas vaikas vertas jį mylinčios šeimos.
Taip pat žinau, kad Lietuvoje yra daugiau atsakingų, žmogiškų, šiltų, geranoriškų žmonių, kurie svetimu vaiku gali rūpintis taip, kaip rūpinasi savu. Tik mums dar nepavyko jų surasti, tiesiog reikia dėti daugiau pastangų, labiau stengtis, daugiau dirbti, dar daugiau pasakoti. Taip, mes tuos žmones tikrai rasime, o tada jie padės mums padėti mūsų – Lietuvos – vaikams.
Rasa Dičpetrienė yra organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė
