Ukrainiečių politikos lyderių nusiteikimas vesti šalį europietišku keliu išlieka stiprus. Kaip bus su tauta, kuriai dabar reikia ištverti sudėtingų reformų pradžią, matysime per kitus rinkimus. Lengva tiems, kurie ne Vyriausybėje. Populizmo banga kyla, o populiarių sprendimų nebus.
Pasikeitusią situaciją gali pajusti kiekvienoje kavinėje. Mums čia labai pigu, nes grivinos kursas labai nukrito. Už 6 Eur gali pavalgyti neblogus pietus su vyno taure. Tačiau vidutinė pensija tesiekia 50 Eur, o atlyginimai, pavyzdžiui, prokuratūroje – apie 200 Eur.
Ukraina dabar yra maždaug mūsų 1991-1992 metuose. Kas įvyko su rinkimais Lietuvoje tuomet, visi gerai prisimena. Bijau, kad ir čia bus dideli pokyčiai, nors iki parlamento rinkimų dar dveji metai. Girdisi, kad žmonės kalba apie Janukovyčių, nors reikia tikėtis, kad rinkimai nebeatneš posūkio į Rusiją.
Ukrainiečių parlamentarai gana atvirai ir griežtai kalbėjo apie Minsko susitarimų absurdiškumą. Ypač, kai atstovai iš Italijos ar Prancūzijos klausinėjo, kodėl nėra rinkimų Donbase? Jiems situacija Rytų Ukrainoje yra kažkoks regioninis konfliktas, panašus į Kataloniją ar Škotiją. Gerai atsakė Vitalijus Portnikovas. Jis dabartinį Donbasą palygino su fašistine Italija, kuri tebuvo Hitlerio įrankiu. Italams nelabai patiko.
Į mano klausimą apie Astravo elektrinę kaip Rusijos hibridinio karo įrankį, ekspertas iš Londono Andrew Wilsonas atsakė trumpai: „Taip“.
Keletas Edward Lucas minčių apie Rusiją. Esame pavojingiausioje situacijoje nuo 1973 metų. Vakaruose klaidingai galvojama, kad Rusija yra beveik normali valstybė. Lietuviai, latviai, estai buvo ne kartą perspėję, kas iš tiesų vyksta Putino valdomoje Rusijoje, tačiau jie buvo ignoruojami.
Jeigu Vakarai pralaimės, tai ne todėl, kad yra silpnesni. Vakarai yra žymiai stipresni, nes Rusija sudaro tik 1,7 proc. nuo globalaus BVP. Net SSRS buvo stipresnė ir sudarė 10 proc. globalaus BVP. Pralaimėsime tik dėl „weak will“, silpnos valios. Putinas demonstruoja „strong will“, stiprią valią.
Nors valstybė yra labai silpna. Apklausos Rusijoje apie palaikymą Putinui negali būti vertinamos vienareikšmiškai. Žmonės, paklausti telefonu, vargu ar tokiomis totalitarinėmis aplinkybėmis gali atvirai prisipažinti. Stebėtina, kad net 10-20 procentų atsako, jog neremia. Daug ką atskleidžia kiti atsakymai į klausimus apie socialinę ekonominę padėtį, požiūrį į policiją – dauguma rusų vertina neigiamai.
Negalima valstybės propagandos mašinos Rusijoje vadinti media, žiniasklaida. Ir rinkimų ten nėra. Opozicija su komunistais ir Žirinovskiu apsimestinė. Personalijų pakeitimai nepakeis esmės. Viskas tęsis ir po Putino. Gali būti, kad kylančios naftos kainos leis Putinui atsikvėpti.
Putinas mano, kad Vakarai baigia pavargti nuo sankcijų. Jis imasi sprendimų ir atsakomybės – Sirija, dabar rengiamas Azerbaidžano ir Armėnijos viršūnių susitikimas Maskvoje.
Būtų katastrofiška klaida, jei Vakarai pasiduotų, pereitų į dialogą. Mes, Vakarai, esame ir turtingesni, ir stipresni. Reikia nebijoti NATO plėtros. Tas baimes Putinas išnaudoja puikiai, o kenčia gruzinai, moldavai, ukrainiečiai.
Jevgenijus Kiseliovas taip pat kalbėjo apie neteisingą Putino Rusijos suvokimą Vakaruose. Tai nėra demokratinė valatybė. Neteisinga laikysena, kai Vakarai save pradeda kaltinti dėl suagresyvėjusio Kremliaus. Jokia NATO plėtra dėl to nekalta. Jeigu Putinas pajunta silpnumo ženklus, tuo pasinaudoja. Silpnumas – kvietimas veikti. Putinas ir pats yra sakęs, kad silpnus visada muša. Putinas yra ginkluotas ir nepaprastai pavojingas, bet negalima pasiduoti baimei.
Kiti regionai, kur Putinas gali veikti aktyviai – Kazachstanas, Baltarusija ir gal būt Gruzija, jei po rugsėjo rinkimų ateis kita valdžia. Į mano klausimą, ar Putinas yra pasiruošęs blogiausiam scenarijui prieš NATO ir ar pakankami NATO veiksmai, Lucas atsakymas buvo, kad jeigu Putinas turi problemų viduje, jis padaro ką nors bjauraus. NATO turi daugiau galių perduoti karinei vadovybei, kuri turi galėti veikti nedelsdama, nelaukiant visų narių politinio sprendimo. Turi įsivyrauti suvokimas, kad esame stiprūs ir duoti aiškų ženklą, jog Baltijos valstybės bus ginamos visomis priemonėmis. Taip, kaip buvo suvokimas apginti neapginamą Vakarų Berlyną.
Taip pat buvo atskira diskusija su ekspertais apie Moldovą ir Baltarusiją. Dėl pastarosios pranešimo pavadinimas buvo „Might Belarus be Next?“ Ar Baltarusija bus kitu artimiausiu taikiniu?
Į mano klausimą apie Astravo elektrinę kaip Rusijos hibridinio karo įrankį, ekspertas iš Londono Andrew Wilsonas atsakė trumpai: „Taip“.
Rasa Juknevičienė yra Šešėlinės Vyriausybės krašto apsaugos ministrė, TS-LKD atstovė
