Gruodžio mėnesį visuomenę sukrėtė žiauri žinia: policijos pareigūnas, gindamas aplinkinius nuo, tikėtina, turinčios rimtų psichinių problemų, nevaldomos ir neprognozuojamos, su kastuvu siautėjančios moters, tarnybos metu panaudojo tarnybinį ginklą ir mirtinai ją sužalojo. Kas kaltas? Prokuratūra, viešo intereso gynėja neabejoja: pareigūnas.
Iš viešosios informacijos žinoma, jog agresyviai motinai pareigūnus ir greitąją pagalbą kvietė sūnus! Sūnus, kurį mama turėtų saugoti, ir su kuria, kad ir suaugę vaikai, turėtų jaustis saugiai. Deja, kartais ir vaikai yra priversti bejėgiškai šauktis tarnybų pagalbos.
O atvykusi GMP tarnyba – tai irgi ne specialios kovinės parengties būrys. Patys medikai yra bejėgiai, kai kyla realus pavojus jų gyvybei. Galima sakyti, jie atvažiavo „išminuoti bombos“ po to, kai ji buvo jau sprogusi.
Psichinę negalią turinčių žmonių gydymas Lietuvoje paliekamas jų pačių valiai, ir čia – didelės sistemos spragos. Jeigu psichinis ligonis nesutinka gydytis, jis ir negydomas, kol nepadaro kažko žiauraus.
Trumpam sugrįžkime į tą kraupią gruodžio 12-osios popietę.
Siaučiančios moters įkalinti, automobilyje užsibarikadavę greitosios pagalbos darbuotojai stebi, kaip kastuvu ginkluota moteris daužo automobilį. Išdaužtas priekinis automobilio stiklas. Akivaizdu, jog pagalbos suteikti pacientei nepavyks. Bet išvykti jie irgi negali, nes bus nevykdę savo pareigos. Situacijos įkaitai lieka stebėti išgyvenimo kovos...
Tuo tarpu pareigūnas, išnaudojęs visas priemones, kurios tiesiog neveikia psichine negalią turinčio žmogaus, gelbėdamas savo ir aplinkinių gyvybes, panaudoja tarnybinį ginklą ir tampa teisiamuoju. Jam inkriminuojamas itin sunkus, gyvenimą žlugdantis nusikaltimas.
Tai – gulinčiojo spardymas. Pareigūnas neturi kuo apsiginti. Jo menkas atlyginimas jam neleidžia samdytis brangaus advokato. Jis nebeturi darbo.
Pareigūnui pareikšti kaltinamai, padarius nusikalstamas veikas pagal tris baudžiamojo kodekso straipsnius – peržengus būtinąsias ginties ribas (28 str.), viršijus įgaliojimus (228 str.) ir nužudžius žmogų (129 str.).
Tai – gulinčiojo spardymas. Pareigūnas neturi kuo apsiginti. Jo menkas atlyginimas jam neleidžia samdytis brangaus advokato. Jis nebeturi darbo. Jeigu bus dar ir nuteistas, jo gyvenimas – žlugęs.
Nematome, kiek pareigūnų pradeda naujus ikiteisminius tyrimus dėl pasipriešinimo pareigūnams, apspjaudymo, apdaužymo. Jeigu rankos kojos nelūžta, pareigūnai linkę nutylėti. Kiekvieną dieną patiriamas psichologinis ir fizinis smurtas yra neužkardomas, niekas dėl to nededa pastangų.
Valstybės tarnautojas, kuris kažkada prisiekė tarnauti žmonėms, kasdien skuba, pamiršęs namie laukiančią šeimą, padėti kitiems, paaukoja savo gyvybę prieš tuos, kurie ne vienerius metus engia ne tik savo artimuosius, kaimynus ir visus aplinkinius, keldami grėsmę ir sėdami baimę.
Nekviečiu šiuo tekstu vertinti, kurio gyvyb
Tai – populistinis siekis aplodismentų. Kaip kitaip paaiškinti poziciją, inkriminuojančią žmogžudystę?
ė svarbesnė – moters ar pareigūno, nes gyventi vertas kiekvienas, tiek kiek neliečia kito žmogaus išgyvenimo klausimo. Tačiau su tokiu liberaliu požiūriu į agresiją, nepakaltinamumą, rizikuojame kiekvieną dieną patys nukentėti nuo neadekvačių asmenų.
Tuo metu pareigūno veiksmus ribojame iki kraštutinumų! Kol pareigūno nenužudė, tol negalima naudoti ginklo ir nutraukti realią riziką gyvybei keliančių veiksmų.
Jeigu atvirai, esu šokiruota mūsų valstybės prokurorų sprendimu. Institucija, kurios esminė funkcija ginti visuomenės interesą, pastaruoju metu pataikauja bandos keršto troškimui. Tai – populistinis siekis aplodismentų. Kaip kitaip paaiškinti poziciją, inkriminuojančią žmogžudystę?
