Policijos struktūrose praleidau 10 įspūdingų, kupinų atjautos ir nusivylimo, gyvenimo metų. Kaip kriminalinės policijos tardytoja, tais laikais buvau ribojama stebėti ir sisteminti tai, kas vyksta. Turėjau atlikti savo darbą, negalėjau neviešinti opių sisteminių problemų.
Iš tiesų, tai – viena iš priežasčių, kodėl skaitote šį tekstą. Stebėdama policijos darbą iš šalies (profesiją pakeičiau 2016-tais metais), šiandien galiu reflektuoti ir išsakyti tai, ko negalėjau anksčiau.
Pakalbėkime apie pareigūnų kasdienybę.
Rytas. 08:30.
Dauguma tokiu metu geriate kavą ofiso virtuvėje, šnekučiuojatės su kolegomis. Laisvai samdomi specialistai, galbūt, dar sėdi su chalatu, skaityto rytinius laiškus. Kiti rytinius susitikimus pamėgtoje rūšinės kavos kavinėje.
Kiekvienas rytas policijoje taip pat prasideda nuo kartaus puodelio kavos. Tik gerokai anksčiau – 7:30.
Įprasta ryto praktika – apžvelgti neatpažintų lavonų kūnus. Su smurtinėmis žaizdomis, skenduolius, kartais pūvančius, kartais – apgraužtus žvėrių... Po metų, kitų, vaizdai nustoja šokiruoti. Viskas tampa nesureikšminama rytinės rutinos dalimi.
Likusi diena.
Kaip vadybininkas skambučių centre, policininkas atsiliepia į kiekvieną iškvietimą. Rytinius kūnus kompiuterio ekrane pakeičia reali scenografija: girti veidai, krauju aptaškytos sienos, smurtaujančiųjų priekaištai, agresija, spjūviai ir smūgiai į veidą.
Bet baisiausia ne tai. Patekę į iškvietimą, pareigūnai gan dažnai susiduria su skaudžia realybe: smurto buvo galima išvengti, bet jis nebuvo sustabdytas laiku. Praktiškai apie visus potencialius smurtautojus pareigūnai turi duomenų, bet jie neturi įgaliojimų veikti. Kol nenužudo – pagrindo rimties veiksmas nėra.
Vakaras po darbo.
Geriausiu atveju – užmarštis prie televizijos ekrano. Blogiausiu – vakaras su buteliu...
Empatiškam žmogui gyventi pareigūno kasdienybėje – nesuvokiamai sunku.
Empatiškam žmogui gyventi pareigūno kasdienybėje – nesuvokiamai sunku. Nuolatinės gyventojų pretenzijos dėl procedūriškai per lėto policijos darbo tempo, spaudimas iš vadovų, prokurorų, dėl strigusių ikiteisminių tyrimų, kelia žiaurią psichologinę įtampą, depresiją, o jautresnį gali privesti prie suicidinių minčių.
Net ir užimant aukštesnes pareigas, nihilizmo kiekis nemąžta. Kuo daugiau popierių, statistikos, spaudimo, tuo mažiau realių galimybių inicijuoti svarbius pakeitimus. Štai ir atsakymas, kodėl Lietuvoje yra tokia prasta situacija su nusikaltimų užkardymu, prevencija, nukentėjusiųjų apsauga, jų teisių užtikrinimu.
Krūviai dideli, pareigūnams tenka dirbti ilgus viršvalandžius. Nusikaltimai kartojasi, nusikaltėliai nesikeičia. Nėra tos herojiškos didybės, kurią matome kriminaliniuose filmuose ar serialuose. Apdovanojimų sistema – padėkos lapas. Geriau jau būtų kuponas maisto prekėms...
Bejėgiškumo jausmas lyg šešėlis ima lydėti kiekvieną, ilgesnius metus dirbantį pareigūną. Štai ir atsakymas, kodėl retas svajoja dirbti policijoje, o šių šių metų pradžioje šalyje trūko jau per 1500 pareigūnų.
Reabilitacinė sistema?
Negaliu komentuoti, kokia padėtis provincijoje (dirbau tik Vilniuje, didžiausiame pagal teritoriją Lietuvoje policijos komisariate), bet sostinėje į pareigūnus žiūrima kaip į visuomenės tarnus.
Pareigūnai privalo būti darbštūs, stiprūs, veiklūs, sąžiningi, kruopštūs, kantrūs, įžvalgūs, malonūs... Dieną naktį ginti ir saugoti visuomenę už mažesnį nei vidutinį atlyginimą, darbą be visapusės sveikatos priežiūros ir sveikos darbo aplinkos.
Pagalba egzistuoja, bet tik formaliai. Pareigūnai turi teisę kreiptis į gydytojus, psichologus, psichiatrus, tačiau reaguodami per giliai, gali atsisveikinti su karjera. Geras pareigūnas – nesiskundžiantis, kenčiantis pareigūnas.
Nematome, kiek pareigūnų pradeda naujus ikiteisminius tyrimus dėl pasipriešinimo pareigūnams, apspjaudymo, apdaužymo. Jeigu rankos kojos nelūžta, pareigūnai linkę nutylėti. Kiekvieną dieną patiriamas psichologinis ir fizinis smurtas yra neužkardomas, niekas dėl to nededa pastangų.
Be to, ko čia skųstis? Matome gražėjančius modernesnius pastatus, skaitmenizuojamas bylas, naujesnius automobilius, trikojus ir modernius greičių matuoklius. Sparčiai vejamės vakarus (nesvarbu, kad tardytojo spausdintuvas veikia ne kasdien) .
Teisingai rašoma Užimtumo tarnybos skelbime. Darbas yra skirtas drąsiems. Silpniems čia – ne vieta.
[1] https://uzt.lt/mokymai/statutines-istaigos/lietuvos-policijos-mokykla/128
