Spalio mėnesį Lietuvos prezidentūra atvirai pareiškė, jog narkotikų vartojimas tarp paauglių „nebėra tik nacionalinė problema – ji peržengia nacionalinio saugumo slenkstį“. Praėjusiais metais visuomenės sveikatos biuras patikrino 28-ias Klaipėdos mokyklas. 27-iose iš jų buvo rasti narkotikų pėdsakai: vyravo sintetinės medžiagos, pirmiausia – kokainas.
Daugiau nei prieš dešimt metų JAV atliktas tyrimas byloja, jog ko ne kas antras vyresniųjų klasių moksleivis žino bendramokslį, kuris pardavinėja narkotikus. Jungtinėje Karalystėje narkotikai jau kurį laiką plūsta į apskritis, pasitelkiant nepilnamečius narkodilerius. Tai – didžiulė problema, tenkanti konservatorių vyriausybei. Kodėl nepilnamečius?
Jauni žmonės, naudodamiesi legaliomis priemonėmis, bendraudami per „WhatsApp“ ir kitas programėles, veikia beveik nepastebimai. Be to, jie greitai įsilieja į narkotikų prekybos tinklą. Kriminologai naudoja terminą „disposable“, kuris dažnai siejamas su vienkartiniu daiktu – panaudoji ir išmeti. Vaikai yra lengviausiai įtraukiami ir palaužiami – geidžiamiausi darbuotojai nusikalstamoje rinkoje.
Amerikoje karas prieš narkotikus oficialiai tęsiasi daugiau nei 50 metų. Šiuo metu Valstijose daugiausiai problemų sukelia fentanilis ir kiti opioidai. Kovai prieš narkotikus 2025 metų biudžete numatyta beveik 45 milijardų dolerių. Nepaisant dešimtmečius trunkančio pasipriešinimo, pripažįstama, jog pasaulinis karas su narkotikais nėra sėkmingas. Vienos grupuotės nunyksta, jų teritorijas kolonizuoja kitos.
Kariauti prieš narkotikus ypač sunku karo metu. Zonose, kur žmonės patiria protu nesuvokiamą žiaurumą, narkotikų rinka klesti. Vis dar mažai kalbame, jog karas Ukrainoje skatina milžinišką sintetinių narkotikų vartojimą, ir ne tik fronto linijose. Kijevo ligoninėse dirbantys gydytojai pasakoja apie 14-mečius, į priimamuosius patekusius absoliučios psichozės būsenoje. Gatvėse plinta pigūs sintetiniai kvaišalai, vadinami „druskomis“, sukeliantys negrįžtamus pažeidimus.
Didžiulį nerimą kelia Ukrainos narkotikų karteliai – jie tampa vis turtingesni ir galingesni, nukreipdami gamybos eksportą už vakarinės Ukrainos sienos, pirmiausia, į Čekija ir Slovakiją. Tačiau jų taikinyje – ir kitos Rytų bei Vidurio Europos valstybės.
Viena iš prevencinių priemonių, kuri sukeltų daug nepatogumų dileriams – reguliarios patikros mokyklose. Tačiau Lietuvoje reidai su šunimis sulaukė institucinio pasipriešinimo, nors buvo vykdyti pačių mokyklų iniciatyva. Kodėl? Atsakymas galimai slypi Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus pozicijoje, kuria vadovaujasi šalies policija.
Pozicija skamba taip (cituoju): „Vaikai itin jautriai reaguoja į neigiamą poveikį jų reputacijai. Manytina, kad bendravimas su vaiku konkrečiai jį liečiančiu klausimu (pavyzdžiui, dėl draudžiamų daiktų turėjimo) gali sukelti vaikui emocinę įtampą, bereikalingą kitų asmenų domėjimąsi situacija ir gali įtakoti tolimesnį vaiko kontaktą su mokyklos aplinkos žmonėmis.“
Taip, bet... Gerbdamas dilerio teises, pažeidi aukos teises. Ar galite įsivaizduoti, kokiame košmare gyvena moksleiviai, žinodami apie narkodilerį ir jausdami jo spaudimą tylėti ar pabandyti tam tikrų medžiagų? Jūsų paauglys galimai turi didelę paslaptį: gerai pažįsta gretimame suole sėdintį narkotikų platintoją, bet nedrįsta apie jį pranešti jums, auklėtojui, kreiptis į policiją.
Kaip buvusi pareigūnė žinau, kokia atsakomybė (ir potenciali grėsmė!) tenka liudytojui, dalyvaujančiam byloje, susijusioje su narkotikų prekyba. Realybė nedaug skiriasi nuo kriminalinio trilerio, nes narkotikų platinimas yra galios ir priklausomybės tinklas.
Narkodileris turi „stogą“ – „chebrą“ virš galvos, moka įbauginti, ir ne tik kitą mokinį, bet ir mokytoją: truputį pagąsdinti, einant namo, galbūt pradurti automobilio padangą, arba terorizuoti, rašant grasinančias žinutes iš nepažįstamų telefono numerių...
Žinoma, griežtos patikros nėra sprendimas savaime – tik vienas iš instrumentų, leidžiantis sumažinti rizikas. Be to, patikros turi būti vykdomos proporcingai, kad mokiniai patirtų kuo mažesnį stresą, ir nebūtų sudaromos prielaidos vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimui.
Neabejoju, kad bendradarbiaujant policijai, vaikų teisių kontrolieriui, mokyklos darbuotojams bei tėvams, sprendimą surasti galėtume. Klausimas, kodėl vis dar neieškome?
