Pažyma apie septyniasdešimt penkerių metų senumo Cvirkos pranešimą yra įsegta antroje iš trijų bendrų sekimo bylų1 pavadinimu „Griovėjai“, kuriose nuo 1940 m. sovietinis saugumas kaupė ir K.Jakubėną „kompromituojančią medžiagą“.
Kai kurie dokumentai iš šių sekimo bylų buvo perkelti į K.Jakubėno baudžiamąją bylą2, kai tik ji K.Jakubėnui buvo užvesta.3 Tai jau antras apie P.Cvirkos skundimą liudijantis dokumentas, gerokai paankstinantis baudžiamosios bylos kurpimo datą.
Pažymą parengęs vyresnysis Kauno MGB II skyriaus operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Calka Glezeris 1946 m. ją paženklino grifu „visiškai slaptai“. Dokumente rašoma, kad „kovo 9 d. Donelaičio gatvėje rašytojas Petras Cvirka jį sustabdęs pranešė (vertimas iš rusų k.):
„Rašytoją Jakubėną išbraukiame iš Sovietinių Lietuvos rašytojų už viešą antitarybinę agitaciją. Visiems savo pažįstamiems Jakubėnas aiškina žinąs, kad jį greitai areštuos, bet nebijo, nes nesutinka su komunistų partijos politika“.
Pažymoje pateikiami ir tokie P.Cvirkos žodžiai apie K.Jakubėną:
„[Literatūros] vakaruose universitete jis skaito savo antisovietines eiles, kuriose rašoma: „Kada sugrąžinsite mūsų išvežtus brolius ir seseris lietuvius iš Sibiro“, arba, kitu atveju – „Lietuva turi būti laisva“.
Tų pačių metų kovo 24 d. K.Jakubėnas išties buvo už akių pašalintas iš LSSR sovietinių Rašytojų sąjungos „po diskusijos valdyboje“, nenurodant priežasčių, bet taikant sąjungos įstatų III skyriaus §5 b punktą, „jei nario veikla prieštarauja socializmo statybos interesams ir Sovietinių rašytojų sąjungos uždaviniams“.4
Valdybos diskusijos protokolas tarp kitų to meto LSSR sovietinių Rašytojų sąjungos dokumentų atsitiktinai ar sąmoningai nebuvo išsaugotas. Išliko tik 1946 m. balandžio 8 d. K.Jakubėno prašymas susitikti su valdybos nariais, išklausyti kaltinimus ir pasiaiškinti. Prašymas nebuvo patenkintas – ant jo P.Cvirkos ranka užrašyta rezoliucija: „Griciui. Atsakyti K.Jakubėnui, kad valdyba nemato reikalo jo klausimo persvarstyti. Ir viskas. P.Cvirka“.5
Panašius į MGB pažymoje minimus teiginius P.Cvirka 1946 m. balandžio 20 d. ranka surašė savo pustrečio lapo skunde6, kuriame, be kita ko, pranešė, jog „visu savo elgesiu, savo nuotaikomis K.Jakubėnas buvo visiškai svetimas gyvenamajam laikotarpiui, tarybiniam laikotarpiui“:
„Kauno literatūros vakaruose K.Jakubėnas po savo programos visuomet išsitraukdavo („virš programos“) kurį nors antisovietinį eilėraštį ir jį perskaitydavo gausiai auditorijai. (...) Maždaug kovo mėnesį Vytauto D[idžiojo] universiteto jaunimo organizuotame vakare, esant gausiai auditorijai K.Jakubėnas perskaitė eilėraščių, kurie savo prasme, savo nuotaikomis buvo tikra antisovietinė propaganda“, – rašė savo pranešime saugumiečiams P.Cvirka7.
Literatūros vakarus Kaune Vytauto Didžiojo universiteto salėje LSSR sovietinių rašytojų sąjungos Kauno filialo nariai8 nutarė rengti nuo 1945 m. sausio 28 d. Tuo metu Kauno universitete parankiai Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėju darbavosi Antanas Venclova, vadovavęs ir LSSR rašytojų sąjungos Kauno skyriui.
Pirmojo vakaro metu už parduotus bilietus buvo gauti 1536 rubliai gryno pelno (atėmus išlaidas bilietų „knygelėms“ – 9 rublius ir užmokestį universiteto sargui – 50 rublių). Rašytojų uždirbti pinigai paskirti Raudonosios Armijos karių šeimų šelpimo fondui.9
Perregistruojant sąjungos narius 1945 m. kovo 9 d. K.Jakubėno kandidatūra buvo suspenduota kartu su kitais 22 rašytojais, „kol nebus peržiūrėta jo asmens byla ir įvertinta laikysena [vokiečių] okupacijos metu“10, tačiau 1945 m. gegužę jis jau laikytas LSSR sovietinių Rašytoju sąjungos Kauno filialo nariu.11
Rugsėjo mėnesį sovietiniai rašytojai kritikavo K.Jakubėno parengtą spaudai Heinricho Heinės eilėraščių vertimų knygą kaip prastai atliktą darbą, kuriame „nebelikę Heinės kvapo“12, bet dalyvauti pelninguose literatūros vakaruose nedraudė. Sovietinių rašytojų sąjungos nariu po karo K.Jakubėnas neišbuvo nė metų.
Jau 1946 m. sausio 1 d. LSSR Liaudies komisarų tarybos potvarkiu13 maisto limitas LSSR mokslo, meno, literatūros ir sporto darbuotojams jam nėra skiriamas. A.Venclovos limito suma 500 vnt., P.Cvirkos ir K.Račkausko-Vairo – po 200 vnt., I.Simonaitytės ir S.Čiurlionienės – po 300 vnt.
Tolimesnė K.Jakubėno gyvenimo įvykiu seka – tragiška: likęs be profesinio pragyvenimo šaltinio pagal socializmo principą – kas nedirba tas nevalgo14, penkių kolegų rašytojų įskųstas sovietų saugumui15, nubaustas16 ir ištremtas į Karagandos lagerį, išteisintas ir sugrįžęs anksčiau laiko į naujas saugumiečių pinkles, pasibaigusias ankstyva smurtine mirtimi.
Diskusijos apie P.Cvirkos vaidmenį K.Jakubėno byloje netyla pastarąjį trisdešimtmetį, todėl paradoksalu, kad LYA atviruose fonduose saugomų trijų sekimo bylų17 bendru pavadinimu „Griovėjai“ analizės ta tema vis dar nėra atlikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikai.
Šių bylų dokumentais nesiremta ir neseniai pasirodžiusioje Dariaus Pocevičiaus publikacijoje („Literatūra ir menas“: „Kaip generolo Vėtros trijulė literatus klampino“ I ir II), kurioje smulkiai atpasakojami saugumo kalėjime naktimis trijų tardytų belaisvių parodymai, pagal kuriuos rekonstruojami neva tikrai nutikę įvykiai.
O K.Jakubėną skundusių ir saugumo neareštuotų literatūros kritiko K.Korsako ir sovietinių rašytojų J.Baltušio, A.Churgino ir A.Venclovos melagingi teiginiai nuvertinami kaip atlikti „ne savo valia“.
Tyrime menkinami K.Jakubėno brolio prisiminimai 1988 m., paskelbti žurnale „Jaunimo gretos“ Nr. 11 ir 12, kuomet ne tik liudininkai dar buvo gyvi, bet buvusio NKVD saugumo leitenanto Saakjano ieškinį prieš žurnalą dėl garbės ir orumo įžeidimo išnagrinėjęs atmetė teismas.
Savo tyrimui D.Pocevičius pasitelkė Jono Noreikos, Stasio Gorodeckio ir poetės Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolus, bet ne ankstesnius 1945 m. Juozo Nausėdo lageryje duotus parodymus. Antraip būtų tekę pripažinti, kad kompromituojančią medžiagą apie K.Jakubėną saugumas rinko sistemingai ir kaltinimus kaupti pradėjo iki trijulės arešto.
Tyrime įvardijama LSSR Rašytojų sąjungoje Vilniuje veikusi saugumo agentė poetė Valerija Valsiūnienė18, slapyvardžiu „Oras“, bet neaptarta kito saugumo agento, tuo pat metu triūsusio LSSR rašytojų sąjungos Kauno filiale, kur nuolat gyveno ir K.Jakubėnas, veikla. Po agentūriniu slapyvardžiu „Aras“ tuomet slėpėsi P.Cvirkos ir A.Venclovos žmonų dėdė rašytojas fantastas Karolis Račkauskas-Vairas.19
D.Pocevičiaus poleminiame straipsnyje rašoma, kad stalininis teismas „blogai atliko darbą“, tarsi stalininė teisėtvarka, naudojusi fizinius kankinimus, psichologinę prievartą ir kalinių miego ciklo ardymą surežisuotiems parodymams išgauti buvo legitimūs.
Smurtu ir kankinimais surinkti parodymai nestalininėje jurisprudencijoje būtų atmesti kaip netinkami, nes kaltinamasis jėga priverčiamas liudyti prieš savo valią ir prieš save, neturi advokato, bet D.Pocevičiui jie tinka.
Minimalios tyrėjo etikos nesilaikymas nesuglumino ir LGGRTC ketvirčiu etato dirbančio istoriko dr. Valdemaro Klumbio, kuriam provokacinis D.Pocevičiaus teiginys, kad K.Jakubėno „įskundė anaiptol ne P.Cvirka ar kas nors iš rašytojų“, nepasirodė kontroversiškas.
Sovietmečio tyrinėtojas dr. Klumbys pasirinko ignoruoti dar prieš keliolika metų šurmuliavusias diskusijas apie P.Cvirkos paminklą20 ir prisiėmė moralinę atsakomybę už teiginį „kad Cvirka Jakubėno neskundė“, nors dokumentai rodo, kad skundė bent dukart ir klibina jo mokslininko reputaciją. (DELFI „Po Cvirkos kas toliau“).
Logiškas atsakymas į sąmoningai retorinį dr. Klumbio klausimą „Kas toliau?“ būtų toks – kruopštus LGGRTC faktų paisančių istorikų, veikiančių pagal Centro veiklą reguliuojančio įstatymo nuostatas, tiriamasis darbas. Be kitų dokumentų – ir bylos „Kenkėjai“ analitinis perskaitymas. Populiaraus žanro straipsnis apie K.Jakubėną žurnale „Legendos“ pavadinimu „Žmogus, kuris nesilankstė“ iš spaudos turėtų išeiti 2022 m. vasario 6 d.
1 Byla „Razrušiteli“ (rus. k. „Griovėjai“), LYA K-30, ap. 1 b. 2, l. 50
2 Į baudžiamojoje K. Jakubėno bylą K1 ap. 58 b. P4465, l. 49, 49 av, 50 persiųsti J.Baltušio parodymai.
3 Baudžiamoji byla pradėta 1946 balandžio 20 d. t. y. tą pačią dieną, kai saugume atsidūrė P. Cvirkos ranka rašytas skundas.
4 LLMA F 34, ap 1, b 9
5 LLMA F 34, ap. 4, b. 45 a
6 LYA K1 ap. 58, B. P4465, l. 49, 49 ap., 50
7 Ten pat
8 LSSR Tarybinių rašytojų sąjunga Kauno filialo susirinkimo Protokolas Nr 2, pirmininkauja Antanas Venclova LLMA F 34 ap. 1 b. 9 l. 1
9 Literatūros vakaro protokolas LLMA F 34 ap. 1 b. 9 l. 7
10 Lietuvos TSR Tarybinių rašytojų sąjungos Valdybos posėdžio, įvykusio 1945 m. kovo 9 d. Rašytojų namuose Vilniuje, Sniadeckių 8, Protokolas Nr. 2, LLMA F34 ap. 1 b. 9 l. 13
11 LSSR Tarybinių rašytojų sąjungos Kauno filialo susirinkimo, įvykusio 1945 m. gegužės 16 d., protokolas Nr. 3 LLMA F 34 ap. 1 b. 9 l. 20
12 LTSR Tarybinių Rašytojų sąjungos filialo narių susirinkimo, įvykusio 1945 m. rugsėjo 6 d. Protokolas Nr. 8, LLMA F 34, ap. 1, b. 9, l. 32-33
13 Potvarkį pasirašė LKT Pirmininkas Mečys Gedvilas, LLMA F 34 ap. 1 b 17 l. 1 – ap.1
14 Nuo 1940 m. rugpjūčio 25 d. galiojusios LSSR Konstitucijos I skyriaus „Visuomenės santvarka“ 12-asis straipsnis “Darbas Lietuvos SSR-oje yra kiekvieno dirbti galinčio piliečio pareiga ir garbės dalykas pagal principą: „kas nedirba, tas nevalgo".
15 Kaltinamosiose išvadose visi kiti byloje parodymus davę asmenys yra traktuojami kaip liudiję, o penki LSSSR rašytojų sąjungos nariai: Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Juozas Baltušis ir Aleksys Churginas kaip „demaskavę“ K.Jakubėną
16 Pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1 dalį – „Tėvynės išdavimas“
17 LYA K30 ap. 1. b. 1, b. 2, b. 3. Trys sekimo bylos bendru pavadinimu „Griovėjai“ (rus. k. „Razrušiteli“)
18 Agentūros bylų registracijos žurnalas, LYA, K-10, ap. 3, b. 44, l. 67 ap. – 68
19 Agentūros bylų registracijos žurnalas, LYA, K-10, ap. 3, b. 44 l. 48 ap. – 49
20 Terleckas A. apie Tuskulėnų dvaro savininką poną Artūrą Zuoką ir jo nuopelnus Vilniaus miestui, „Lietuvos aidas“ 2006 rugpjūčio 2 d.
