Lietuvoje į sąvartynus kasmet patenka apie 3 mln. tonų įvairių atliekų. Ir tuo nereikia stebėtis, nes, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, išrūšiuojama tik apie 30 proc. visų šalyje susidarančių atliekų.
Vis dar esame viena iš prasčiausiai atliekas tvarkančių Europos valstybių, auginančių atliekų kalnus sąvartynuose. Nors įvairioms valstybinėms institucijoms seniai žinoma apgailėtina Lietuvos situacija atliekų tvarkymo srityje, tačiau realių ir efektyvių permainų vis dar vengiama.
Dar 2013 metais Vyriausybė priėmė nutarimą, kurio pagrindas – dvinarės rinkliavos sistemos už komunalinių atliekų tvarkymą įgyvendinimas. Išskiriama pastovioji rinkliavos įmokos dalis ir kintamoji, kuri priklausys nuo gyventojų sukauptų ir išvežtų komunalinių atliekų kiekio.
Jei kintamoji dalis sudarys tik nedidelę visos rinkliavos už atliekų tvarkymą dalį, tai visai nemotyvuos gyventojų rūšiuoti.
Galima būtų daryti prielaidą, jog visoms savivaldybėms įgyvendinus šią sistemą, rūšiuojantys gyventojai už atliekų tvarkymą turėtų mokėti mažiau. Tačiau šiame dokumente būtent ir pasigendame aiškiai deklaruoto ir įtvirtinto pagrindinio principo, jog atliekas rūšiuojantis asmuo moka daug mažiau už nerūšiuojantį.
Jei kintamoji dalis sudarys tik nedidelę visos rinkliavos už atliekų tvarkymą dalį, tai visai nemotyvuos gyventojų rūšiuoti. Štai kodėl reikia imtis ryžtingesnių žingsnių ir aiškiai apsibrėžti motyvacinės sistemos nuostatas.
Šiuo metu Vyriausybė su suinteresuotomis grupėmis derina pataisas dėl rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio nustatymo metodikos. Tačiau atrodo, jog, nepaisant aktyvių diskusijų, atliekų tvarkymas Lietuvoje ir toliau gali likti tokiame pačiame archajiškame lygyje.
Vyriausybės rinkliavos už atliekų tvarkymą metodikoje turi būti aiškiai nurodyta, jog rūšiuojantiems rinkliavos dydis yra, pavyzdžiui, bent 50 proc. mažesnis. Juk visi šiandien atliekas rūšiuojantys piliečiai gali patvirtinti, kad gerokai daugiau nei 50 proc. atliekų sudaro vertingos antrinės žaliavos – įvairi pakuotė, tinkama perdirbimui.
Šiandien atliekas vežančios ir tvarkančios įmonės pasiima žmonių išrūšiuotas antrines žaliavas, jas perdirba, parduoda ir iš jų gauna finansinę naudą, tačiau gyventojui dėl ydingos rinkliavos sistemos nauda negrįžta. Taip neturėtų būti.
Jei gyventojas turės galimybę dvigubai mažiau mokėti už atliekų tvarkymą, jis daug labiau bus suinteresuotas rūšiuoti. Įtvirtinę aiškesnį motyvacijos rūšiuojantiems modelį užtikrintume, kad atliekų surinkimu, tvarkymu užsiimančios kompanijos teisingai apskaičiuos rinkliavos dydį, o gyventojai, tvarkantys savo atliekas atsakingai, tikrai gaus realią naudą – daug mažesnes sąskaitas už atliekų išvežimą.
Tik įdiegę stiprią motyvacinę sistemą, skatinančią gyventojus rūšiuoti, galėsime kalbėti apie kintamosios rinkliavos dalies taisyklių taikymą. Tik tada ji tikrai pasiteisins.
Remigijus Lapinskas yra Žaliosios politikos instituto prezidentas
