Skaidriausios ir optimaliausios valstybinių miškų valdymo formos paieškos yra būtinos, tačiau ar siūloma reforma garantuos efektyvumą?
Miškų svarba valstybei – neįkainojama. Miškai užima trečdalį valstybės teritorijos, t.y. 2177 tūkst. ha, arba 33,3 proc. šalies ploto. Nors per metus iškertama 6,4-7,5 mln. m3 medienos, metinis jos prieaugis lygus 18,2 mln. m3, tai reiškia, kad iškertama perpus mažiau nei užauginama. Taigi, valstybės turtas miško pavidalu yra didinamas. Medžiai auga daug dešimtmečių kol pasiekia brandą (kai juos jau galima kirsti ir naudoti) ir klaidos, padarytos administruojant miško ūkį, gali sukelti žalą, kurios poveikis bus jaučiamas labai ilgą laikotarpį. Todėl labai keistai ir visai nerimtai atrodo pastaruoju metu pasirodantys straipsniai ir komentarai spaudoje su neargumentuotais siūlymais reformuoti valstybines įmones – miškų urėdijas: vieniems būtinai reikia vienos įmonės, valdančios visą miškų ūkį, kitiems atrodo, kad užtektų dešimties tokių įmonių ir pan. Kaipgi galėtų būti iš tiesų?
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) yra suformulavusi rekomendacijas Lietuvai siekti didesnio ekonominio miškų ūkio stabilumo ir gyvybingumo, optimizuojant urėdijų veiklą ir valdymą, tačiau ministrai ar ministerijos, spręsdami šį klausimą, turėtų pasitelkti kompetentingus mokslininkus ir miškininkystės darbuotojus. Pateikta vienintelė alternatyva nebūtinai yra geriausia. Vien biurokratiškas požiūris prie teisingo sprendimo neprives – į šią diskusiją turėtų būti įtraukiami specialistai ir akademinė bendruomenė, gebanti profesionaliai įvertinti planuojamos reformos kaštų ir naudos santykį bei ilgalaikį poveikį, ne vien tik pritarti numatomoms reformoms, bet ir iškelti susikaupusius bei strategiškai svarbius miškų ūkio vystymo klausimus.
Miškų urėdijos kaltinamos nepakankamu skaidrumu ir efektyvumu, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad jos vykdo ne tik ūkinę funkciją (uždirba pinigus biudžetui), bet yra atsakingos ir už miško pritaikymą rekreaciniams, pažintiniams bei pramoginiams visuomenės poreikiams. Priešgaisrinė sauga, kelių priežiūra, šviečiamoji veikla, pažintinių takų, poilsiaviečių rengimas ir priežiūra, atliekų rinkimas ir tvarkymas – visa tai taip pat urėdijų funkcijos, tačiau neteikiančios finansinės grąžos. Būtent išlaidos šioms veikloms atlikti ir mažina urėdijų generuojamą pelną. Todėl manau, kad norinti objektyviai įvertinti urėdijų darbo rezultatyvumą, reikėtų atskirti ūkinę ir kitas urėdijų atliekamas funkcijas, nustatyti kiekvienos jų atlikimo vertinimo kriterijus bei rodiklius ir tik pagal juos vertinti, kurias iš urėdijų reikia pertvarkyti.
Svarbu suprasti, kad jei miškų valdymo sistema bus konsoliduojama, kaip kad dabar yra siūloma, į vieną valstybinę įmonę, ji negalės būti valdoma be teritorinių padalinių. Šiuo metu nėra aišku, ar ir kiek konkrečiai dėl reformos sumažės biurokratinis aparatas. Tad kol nėra atlikta analizė, nėra aiškaus modelio ir plano, jokių skubotų žingsnių neverta daryti. Atsakyti turėtų mokslininkai – sprendžiant miškų ūkio pertvarkymo klausimus, turėtų būti remiamasi jų vertinimais, o ne pasiduodama tam tikrų interesų grupių spaudimui ar populistinei nuotaikai – „pakeisti reikia visus“. Pakeisti reikia tuos, kurie dirba blogai. O paaukštinti pareigose ir siūlyti vadovauti reikia tiems, kurie nuoširdžiai atlieka kasdienį darbą, tobulėja ir užtikrina tinkamus rezultatus.
Reikia atkreipti dėmesį, kad centralizavus miškų valdymą, gali būti sudarytos prielaidos medienos gamybos ir pardavimo monopolizavimui. Tokiu būdu būtų suvaržytas smulkiojo verslo konkurencingumas, o išnykus konkurencijai, nebūtų įmanoma užtikrinti aukštos atliekamų darbų kokybės bei gauti maksimalių pajamų iš parduotos medienos. Na, o skaidrumas ir monopolis yra du nesuderinami dalykai.
Abejonių kelia ir ministro K.Navicko teiginys, kad reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo. Ar iš tiesų? Reforma veikiau prieštarauja regioninei politikai. Ji skaudžiausiai kirstų mažoms savivaldybėms, kuriose miškų urėdijos yra ypač svarbios dėl vietos biudžeto papildymo bei gyventojų socialinių garantijų užtikrinimo. Ministras teigia, kad iš esmės miškuose dirbančių specialistų skaičius nebus mažinamas, tačiau kiek kitų specialistų neteks darbo vietų? Kaip valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje įmonėje, prisidės prie regionų plėtros?
Galiausiai, svarbu ne tik valdymo forma ir būdas. Kad ir kokia efektyvi bus valdymo forma, ji neapsaugos nuo piktnaudžiavimo. Daugiau dėmesio turi būti skiriama medienos kirtimo leidimų išdavimui, medienos apskaitos, pardavimo procedūrų tobulinimui. Įdiegta elektroninė medienos pardavimo sistema jau įnešė skaidrumo į daugelį miškų ūkio procesų. Galbūt būtent tai lėmė kartais pasigirstančius nepasitenkinusiųjų balsus – mat tokiu būdu buvo sumažintos galimybės daryti įtaką kainoms bei prekybos apimtis.
Ir vis dėlto Lietuvos valstybinių miškų priežiūra, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, vertintina teigiamai – miškai pildo valstybės iždą, teikia visuomenei nematerialią naudą, todėl visi sprendimai turi būti priimami itin atsakingai. Svarbu gerai pasverti siūlymą plėsti diskusiją bei rengti detalų ir aiškų planą, kad nebūtų priimti skuboti sprendimai. Ir reikia neužmiršti labai svarbių, susijusių klausimų, tokių kaip nuosavybės atkūrimui rezervuotų, bet nepanaudotų miškų perdavimas valstybinei miškų sistemai. Visiška netvarka, kai jau beveik du dešimtmečiai apie dešimt procentų Lietuvos miškų yra nenaudojami, netvarkomi, nevaldomi ir nedalyvauja jokios pridėtinės vertės kūrime.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas
