JT klimato kaitos konferencija
Pastarosiomis savaitėmis tiek klimato aktyvistų, tiek aukščiausio rango politikų dėmesys buvo nukreiptas į vieną didžiausių šių laikų iššūkių – klimato krizę. Valstybių delegacijos kasmetinėje JT klimato kaitos konferencijoje (COP 25) „šlifavo“ sutarčių tekstus, kuriomis valstybės įsipareigotų imtis atitinkamų veiksmų stabdant klimato kaitą, verslo atstovai demonstravo pasiryžimą išspręsti visas problemas, o visuomenės aktyvistai su Greta Thunberg priešakyje reikalavo stipresnės politinės valios ir triukšmingais protestais kaitino atmosferą.
Maždaug taip atrodė kelias savaites trukusi konferencija Madride, kurioje jau trečius metus iš eilės turėjau galimybę dalyvauti ir aš. Šiame renginyje turėjo būti užbaigti ruošti su Paryžiaus klimato kaitos susitarimo įgyvendinimu susiję dokumentai, tačiau diskusijos užsitęsė ir COP 25 dalyviams to padaryti nepavyko. Tai reiškia, kad diskutuosime ir toliau, o dokumentų rengimą atidėsime iki kitų metų. Žinoma, kiekvienos šalies pozicija svarbi, reikia rasti konsensusą, kuris užtikrintų kuo ambicingesnį planą, tačiau diskusijos apie siekius keliems dešimtmečiams į priekį mažai ko vertos, jei nėra lydimos konkrečių veiksmų ir priemonių.
Pagrindinė žinutė, kurią parsivežiau iš klimato kaitos konferencijos, deja, nuteikia niūriai – situacija iš esmės nesikeičia. Politiniame lygmenyje ir toliau vyrauja ryžto stoka, todėl nepaisant tam tikrų atskirų sėkmės istorijų, realybė išlieka tokia pati. Ir ši JT konferencija taip laukto proveržio nežada. Nors šalims pavyko sutarti dėl tam tikrų kompromisų, jie per menki, kad pajėgtume suvaldyti ekstremalią klimato situaciją, kuri tik blogėja – CO2 ir kitų klimato kaitą sukeliančių šiltnamio dujų išmetimai nuo 2015 m. paaugo 4 proc.
Ką tik pasibaigusi Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija proveržio neprognozuoja, o tuo tarpu Lietuvos Seimas kovai su klimato kaita skirtomis lėšomis kamšo valstybės biudžeto skyles.
„Žaliasis Europos kursas“
Kur kas daugiau lūkesčių pakurstė Europos Komisija, prabilusi apie siekį iki 2050 metų pereiti prie klimatui neutralaus ekonomikos modelio. Siekiant įgyvendinti tokią ambiciją prireiks ryžtingų sprendimų visuose ekonomikos sektoriuose – pradedant mobilumo klausimais ir baigiant pastatų renovacija. Tiesa, vienas svarbiausių iššūkių bus anglies dvideginio emisijų mažinimas energijos gamybos srityje. Kaip skelbia pati Europos Komisija, šiuo metu energijos gamyba ir jos naudojimas miestų poreikiams užtikrinti, pramonėje ir kitose ūkio srityse sudaro daugiau kaip 75% proc. ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Inicijuoti pokyčius teks ir pramonės sferoje, tad ES turės remti inovacijas ir skatinti verslą demonstruoti lyderystę įgyvendinant žaliosios ekonomikos principus. Pokyčių poreikį iliustruoja statistika, kuri rodo, kad perdirbtos medžiagos Europos pramonės sektoriuje sudaro vos 12 proc.
Nepaisant laukiančių iššūkių, ES pirmoji iš didžiausių pasaulio ekonominių galių imasi iniciatyvos pereiti prie žaliosios ekonomikos. Ypač daug vilčių teikia naujai suformuotos Europos Komisijos įsipareigojimas per šimtą pirmųjų dienų (iki 2020 metų kovo) pristatyti Europos klimato įstatymą, kuris politinį įsipareigojimą paverstų teisiškai privalomu. Tai garantuotų didesnę valstybių atsakomybę sprendžiant su klimato kaita susijusius iššūkius.
Vis dėlto ir šiame EK dokumente randama spragų. Nors jame numatyta nacionaliniu lygmeniu vykdyti plataus masto mokesčių reformas, kuriomis būtų panaikintos subsidijos iškastiniam kurui, Europos žalieji pastebi, kad per artimiausius du metus nenumatyta jokių konkrečių veiksmų dėl subsidijų atsisakymo. Kai tuo tarpu Europa jau artimiausiu metu turėtų panaikinti bet kokią paramą iškastiniam kurui ir tai žymiai prisidėtų prie ES tikslo pereiti prie klimato kaitai neutralios ekonomikos. Tiesa, taip pat svarbu užtikrinti priežiūrą ir objektyvų bei nepriklausomą ES politikos sričių vertinimą. Tai užtikrinti padėtų nepriklausoma mokslininkų institucija.
Lietuvos prezidentas, nors ir nuogąstavo dėl šalies finansų ir siekė užsitikrinti kuo didesnę ES paramą plano įgyvendinimui, vis tik „Žaliajam Europos kursui“ pritarė.
Klimato politika Lietuvoje
Tokie dokumentai kaip „Žaliasis Europos kursas“ ar Paryžiaus klimato kaitos susitarimas, nepaisant kai kurių šalių pasipriešinimo ir vieno ar kito trūkumo, nubrėžia gana aiškią ir ambicingą kryptį visai Europos Sąjungai. Kita vertus, siekiant tokių pokyčių, itin svarbus ir kiekvienos valstybės pasiryžimas, nes tikslų gali būti siekiama aktyviai arba deklaratyviai. O sklandų priemonių įgyvendinimą šalies viduje gali užtikrinti tik pačios valstybės ir atsakingi jų pareigūnai.
Koks bendras Lietuvos požiūris į naująjį EK planą? Kol kas sunku vertinti. Lietuvos prezidentas, nors ir nuogąstavo dėl šalies finansų ir siekė užsitikrinti kuo didesnę ES paramą plano įgyvendinimui, vis tik „Žaliajam Europos kursui“ pritarė. Be to, dar šių metų pradžioje „Eurobarometro“ duomenys atskleidė, kad ES tikslui iki 2050 metų tapti klimatui neutraliu žemynu pritaria dauguma apklaustų Lietuvos gyventojų (92 proc.). Tuo tarpu Seimas, svarstydamas kitų metų biudžetą, nusprendė įšaldyti kovai su klimato kaita skirtus 18 mln. eurų ir juos panaudoti „vaiko pinigams“.
Kodėl Seimas pasuko tokiu keliu? Nes dalis Klimato kaitos programos lėšų anksčiau nebuvo įsisavinta ir ši suma liko biudžete. Sakysite – galime džiaugtis, kad sutaupėme? Labiau tikėtina, kad nesugebėjome tinkamai panaudoti lėšų, kurių taip reikia siekiant prisitaikyti prie klimato pokyčių ir pereinant prie žaliosios ekonomikos. Atsakingos institucijos jau buvo pradėjusios pirkti sąsiuvinius su paveikslėliais apie klimato kaitą, bet ir tai nepadėjo įsisavinti jų visų. Ką tokia situacija rodo? Kad viena ranka prašome ES skirti didesnę paramą, o kitoje – laikome sugniaužę ir nežinome, ką su jomis daryti. Ar jau nebereikia renovuoti pastatų, diegti decentralizuotų atsinaujinančios energijos gamybos technologijų, ieškoti transporto „žalinimo“ sprendimų, finansuoti žemės ūkio taršos mažinimo? Juk nenormalu, kad Lietuvoje, ES valstybėje, XXI amžiuje vis dar tyvuliuoja atviri „mėšlo ir srutų ežerai“?
Vien jau dėl oro taršos kasmet Europoje fiksuojama 400 tūkst. priešlaikinių mirčių, tad procesų, su kuriais reikia kovoti ir problemų, į kurias reikia investuoti, apstu. Deja, Europos lygmens sprendimų nepakaks kol neišmoksime jų tinkamai pritaikyti čia, Lietuvoje. Tačiau, kaip sakė naujoji EK vadovė Ursula von der Leyen, perėjimo prie klimatui neutralios ekonomikos kaina bus didelė, tačiau jei nesiimsime jokių veiksmų, kaina bus daug didesnė.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
