Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė teigia, kad „Valstybės įmonės teisinė forma yra nepažangi valdysenos požiūriu, todėl tikimės, kad tokių įmonių pertvarkymas sudarys sąlygas pasiekti geriausių veiklos rezultatų, didins veiklos efektyvumą“. Ypač akcentuojama būsima valstybės įmonių grąža, teigiant, kad ji bus didesnė. Vis dėlto, reikėtų nepamiršti kelių labai svarbių dalykų.
(Ne) saugus privačių rankų prieglobstis
Visų pirma, daug abejonių kelia valstybės įmonės organizavimo ir valdymo formos keitimas į akcinę bendrovę. Reikalas tas, kad akcinėje bendrovėje, kuri valdo valstybinius miškus, staiga gali atsirasti papildomi akcininkai: su medienos verslu susijusios įmonės, fondai, asmenys ir pan. Tai gali būti daroma išleidžiant papildomus akcijų paketus, darant viešą pirminį akcijų siūlymą (IPO), dalį akcijų sugalvojant parduoti „strateginiam investuotojui“ ir pan. Kad taip gali atsitikti – rodo situacijos valstybinėse energetikos įmonėse, kur tam tikri paketai jau yra privačiose rankose.
Iki tam tikros ribos tai gal ir nėra ydinga, tačiau tuomet reikėtų užtikrinti, kad didžioji akcijų dalis (ne mažiau kaip 75 proc., kad būtų užtikrinta visapusiška valstybės kontrolė pagal Akcinių bendrovių įstatymą) liktų valstybės rankose. Pasikeitęs įmonės statusas leidžia turėti skaidrų įmonės rinkos vertinimą. Kita vertus, negalime pamiršti, kad šiuo atveju kalbame apie pagrindinį ir didžiausią Lietuvos valstybės turtą, vertinamą keliolika ar keliasdešimt milijardų (priklausomai nuo skaičiavimo metodikos). Turtą, kurio vertė jokiu būdu ne vien materialinė (tai yra – mediena, grybai, uogos...), tačiau ir gamtinė, padedanti kovoti su klimato kaita, galinti gausinti biologinę įvairovę, taip pat ir rekreacinė, dvasinė, istorinė ir pan. Toks klausimas, išspręstas paprastu Vyriausybės sprendimu (be tinkamų diskusijų, įvertinimo ir t.t.), traktuotinas kaip labai didelė klaida.
Negana to, valstybinius miškus valdanti įmonė yra įrašyta į pirmos (aukščiausios) kategorijos strateginių įmonių sąrašą. Tai reiškia, kad privalo būti atlikta speciali procedūra, įvertinant numatomų pertvarkymų prasmę ir įtaką, be kita ko, ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. Apie tai Vyriausybės sprendime nepasisakyta, o reikėtų: į nacionaliniam saugumui svarbių įmonių, kurių organizavimo forma yra akcinė bendrovė, akcininkus po specialios procedūros gali būti įrašyti ir kiti akcininkai.
Žadėta kol kas nieko nekeisti
Norisi priminti, kad šiuo metu vyksta labai platus Nacionalinio susitarimo dėl miškų procesas, inicijuotas ir moderuojamas Aplinkos ministerijos. Šio proceso tikslas – ilgalaikės vizijos Lietuvos miškams sukūrimas, atspindint ekologinius, socialinius ir ekonominius interesus, išreikštus įvairiausių interesų grupių: miškininkų, mokslininkų, medienos verslo, energetikų, miško darbų rangovų, bendruomenių, ekologų ir gamtosaugininkų, sveikatinimo ir turizmo vystytojų, medžiotojų, grybautojų ir uogautojų asociacijų ir daugelio kitų. Šios ilgalaikės vizijos pagrindu politikai turėtų pasirašyti Nacionalinio susitarimo dėl miškų deklaraciją ir sukurti Nacionalinės miškų strategijos įstatymą.
Iki šiol vyravo nerašytas susitarimas, kad kol šis darbas neužbaigtas – tolesnių diskusijų dėl valstybinių miškų valdymo nebus. Kodėl? Todėl, kad priklausomai nuo sutartos vizijos, gali paaiškėti, kad bus naujai įvertintas miškų vaidmuo ir nauda kovoje su klimato kaita; kad dalis miškų bus privalomai griežtai saugomi; kad kai kuriuose miškuose keisis kirtimų būdai; kad atsiras dedikuotos teritorijos nemedieninei miško ekonomikai kurti ir t.t.
Norėtųsi tikėti, kad tai tik kažkurio „biurokrato“ asmeninė iniciatyva, išreikšta nelaiku ir ne vietoje.
Tokio nerašyto susitarimo logika rėmėsi ir Lietuvos žaliųjų partijai Vyriausybės pateiktas atsakymas, kai jos buvo prašoma sumažinti kirtimų normas valstybiniuose miškuose. Kadangi dabartinėje valdžioje dalyvaujančios partijos ir asmenys viešai kritikavo „valstiečių” Vyriausybės 2018-aisiais priimtą sprendimą padidinti valstybinių miškų kirtimo normas 6 proc., toks žingsnis būtų buvęs labai logiškas. Deja, atsakymas skambėjo taip: kol nesibaigė Nacionalinio susitarimo dėl miškų procesas – nieko nekeisime.
Tai jei žadėjote nieko nekeisti, tai nieko ir nekeiskite, nes ir vėl turėsime Lietuvoje paplitusį variantą: „Teoriškai – arklys; praktiškai – nesikelia...“.
Déjà vu
Ir pabaigai: ministrė, komentuodama tikslą akcionuoti įmones, kalbėjo apie valdymo gerinimą, augsiančius pelnus ir grąžą valstybei. Tą patį, prieš pradėdama valstybinių miškų reformą, giedojo ir valstiečių vyriausybė. Kur visa tai nuvedė?
Buvo padidinta valstybinių miškų kirtimų norma. Sumažėjo darbuotojų skaičius, eiguvų praktiškai nebeliko, jau kalbama ir apie girininkijų naikinimą (kitaip tariant – miškininkas varomas iš miško). Miškų mokslas – „subombarduotas“, miškininkai – „apvaginti“ (nors nėra nė vienos bylos miškininkui, pasibaigusios apkaltinamuoju nuosprendžiu); studijuoti miškų mokslo jaunimas nesirenka (miškininkų programų studentų skaičius nuo 2017 metų sumažėjo kartais!).
Pirmaeilis uždavinys turėtų būti rasti į ateitį nukreiptą sprendimą, susitarti su visuomene, mokslininkais ir aplinkosaugininkais dėl miškų ateities; likviduoti „poreforminį šoką“ ir suvaldyti procesus dabartinėje valstybės įmonėje; išsiaiškinti ir suprasti būsimų pertvarkymų mastą, užtikrinant kovą su klimato kaita, aplinkosaugą ir bioįvairovės didinimą. Ir tik tada ramiai bei apgalvotai imtis tolesnių tobulinimo žingsnių. Nestatykime vežimo prieš arklį – vežimas į priekį nevažiuos!
Tarp kitko – jau ir dabartinės Vyriausybės ruošiamuose dokumentuose pasirodė užuominų apie spartesnį miškų kirtimą. Norėtųsi tikėti, kad tai tik kažkurio „biurokrato“ asmeninė iniciatyva, išreikšta nelaiku ir ne vietoje. Ypač turint omenyje, kad kirtimų intensyvumo didinimas yra numatytas priemonių bloke, kurio tikslas – „išsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę, ekosistemų, jų paslaugų kokybę bei kraštovaizdžio savitumą ir užtikrinti darnų gamtos išteklių naudojimą“...
