Ši pertvarka dar prieš įgyvendinimą kėlė rimtų abejonių dėl jos tikslingumo, tačiau dabar, kai pagrindinis reformos poreikį motyvavęs kriterijus – kaina – beveik sugrįžo į ankstesnį lygį, darosi aišku, kad ji buvo visiškai beprasmė. O geriau pagalvojus, kyla įvairių minčių. Pavyzdžiui, ar tai nebuvo tik iš anksto suplanuotas triukas prieš savivaldos rinkimus? Kad gyventojams pasiteiravus – „ką jūs per tuos ketverius metus sostinės valdžioje nuveikėte?“, būtų galima pasitelkti paprastą ir visiems naudingą argumentą.
Deja, kaip ir visoms nuolaidoms prekybos centruose, šiai metus trukusiai „akcijai“ galiojimo terminas pasibaigė, tad nuo šiol už šiukšlių tvarkymą mokėsime panašiai, kaip ir anksčiau. Vilniaus savivaldybės duomenimis, iki reformos gyvenamasis namas, turintis 0,24 kub. m konteinerį, kuris būdavo vežamas du kartus per mėnesį, maksimaliai galėjo mokėti 8,11 Eur/mėn. Dabar vidutinio (maždaug 170 kv. m.) namo savininkai mokės 7,71 Eur/mėn.
Mokės už atliekų kiekį ar būsto plotą?
Dar sostinės valdžia giriasi, kad nuo šių metų gyventojai mokės už sukauptų atliekų kiekį. Kai tokius teiginius deklaruoja Birštono savivaldybė, klausimų nekyla, nes šis miestas pademonstravo išskirtinę lyderystę ir įsirengė naujos kartos atliekų konteinerius su specialiais užraktais. Šis technologinis sprendimas leidžia matyti kiekvieno gyventojo sukauptų atliekų kiekį ir mokėti už tiek šiukšlių, kiek į konteinerį tas gyventojas išmetė. Kitaip tariant, žmonės yra motyvuojami mažinti susidarančių atliekų kiekį.
Tai, ką deklaruoja Vilniaus miesto savivaldybė, kelia rimtų abejonių. Pasigilinus į rinkliavos sandarą, paaiškėja, kad tik dalis, t.y. 43 proc. sumos bus apskaičiuojama pagal išvežtų atliekų svorį, o visa likusi – tai pastovioji, vadinamoji abonementinė dalis, apskaičiuojama pagal būsto kvadratinius metrus. Tad tokia sistema ir toliau bus nesąžininga ir nepatraukli aplinkos gerove besirūpinančių vilniečių atžvilgiu.
Įsivaizduokite sąmoningą sostinės gyventoją Joną, kuris atsakingai rūšiuoja atliekas ir apskritai vengia jų susidarymo. Jonas apsidžiaugė sužinojęs, kad pagaliau Vilniaus savivaldybė nustatė rūšiuoti skatinančią apmokestinimo sistemą ir pamanė, kad nuo šiol rūšiavimas bus ne tik aplinkai draugiškas veiksmas, bet ir ekonomiškai naudingas pasirinkimas. Deja, Jonas bus šiek tiek apgautas, nes didžioji mokesčio sumos dalis ir toliau bus pritaikyta pagal jo būsto kvadratinius metrus, o ne susidariusių atliekų kiekį.
Tiesa, jei Jonas gyvena ne individualiame name, o bute, tokia galimybe apskritai bus sudėtinga pasinaudoti, nes daugiabučių namų gyventojams naujoji rinkliavos skaičiavimo metodika nėra taikoma. Nebent daugiabučio bendrija pateiks atskirą prašymą ir pasirūpins individualiais konteineriais, juos aptvers, rakins ir t.t. Kitaip tariant, dėl įvairių papildomų rūpesčių ir iniciatyvos trūkumo iš namo gyventojų, Jonui gali tekti tokios idėjos atsisakyti ir toliau rūšiuoti bei propaguoti „zero waste“ gyvenimo būdą tik dėl vidinės motyvacijos ir noro prisidėti prie planetos išsaugojimo ateities kartoms.
Už ką dar mokame?
Susikrimtęs dėl tokios įvykių baigties Jonas imtų svarstyti, už ką apskritai jis moka ir kokios sąnaudos slepiasi po šiuo mokesčiu už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsivertęs pernai rugsėjį priimtą savivaldybės sprendimą, pamatytų, kad sąnaudos už mišrių komunalinių atliekų surinkimą sudaro tik 29 proc. visų sąnaudų. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administravimas – 15 proc., infrastruktūros atnaujinimo, konteinerinių aikštelių eksploatacijos sąnaudos – kiek daugiau nei dešimtadalį. Nedidelė dalis – kitoms smulkesnėms reikmėms, o didžiausią rinkliavos dalį – daugiau nei 36 proc. – sudaro mechaninių biologinio apdorojimo įrenginių (MBA) kaina bei į juos patekusių antrinių žaliavų atskyrimo nuo mišrių komunalinių atliekų sąnaudos.
Kitaip tariant, Jonas, kaip ir aš bei visi kiti vilniečiai, iš savo kišenės moka už MBA įrengimą ir eksploatavimą. Jei šie įrenginiai atliktų savo funkciją ir išties žymiai prisidėtų prie atliekų sektoriaus situacijos gerinimo, Jonui galvos neskaudėtų. Tačiau šiuo metu situacija kiek kitokia – pavyzdžiui, į Vilniaus regioną aptarnaujantį MBA atkeliauja maždaug 230 tūkst. tonų mišrių komunalinių atliekų. Kaip anksčiau rašė portalas 15min– maždaug pusė MBA išrūšiuotų atliekų turėtų būti sudeginamos, o kadangi šiuo metu nėra kur tokias atliekas deginti, jos keliauja saugojimui į sąvartyną. Tačiau pagal dabar galiojančius teisės aktus saugojimas baigiasi po trejų metų ir MBA įrenginiuose išrūšiuotos deginimui skirtos atliekos arba kietasis atgautasis kuras (KAK) yra palaidojamas ne kur kitur, o sąvartyne. Taip jau nutiko su 2016-2017 metais susikaupusiu KAK.
Maža to, savivaldybės buvo įsipareigojusios iki 2019 m. įrengti maisto ir virtuvės atliekų rūšiavimo konteinerius, iš kurių jos turėtų keliauti į biologinio apdorojimo įrenginius. Atliekų laikymas skirtinguose konteineriuose būtų leidęs apsaugoti antrines žaliavas nuo žalos, kurią joms daro į bendrą srautą patekusios maistinės atliekos. Deja, šioje srityje lyderystę demonstruoja ne sostinė. Tai realybe tapo tik Alytaus regione.
Tad peršasi viena išvada – kaip ir Vilniaus atliekų surinkimo sistemos pertvarka, taip ir milžiniškus pinigus kainavę MBA įrenginiai nepasiteisino. O už nepamatuotus politikų sprendimus tenka mokėti jums, man, Jonui ir visiems kitiems.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
