Skaičiuojama, kad pasaulyje apie 140 mln. žmonių 50 šalių geria vandenį užterštą arsenu. Ilgą laiką buvo galvojama, kad Lietuvą ši problema aplenkė, tačiau šis toksinas buvo rastas ir pas mus.
Lietuvos geologijos tarnyba dar vasarą paskelbė, kad tirs, kokia yra šio toksinio elemento kilmė mūsų gruntiniuose vandenyse. Jau ketverius metus niekas negali pasakyti, ar jis atsiranda natūraliai, ar tai žmogaus veiklos padarinys. Bet kokiu atveju, daugeliui rūpi tik tai, kas teka namuose iš krano, daugiausia kalbama tik apie vandens tiekėjų atsakomybę.
Jau ketverius metus niekas negali pasakyti, ar jis atsiranda natūraliai, ar tai žmogaus veiklos padarinys.
Gal kam iš šono ir keistai skamba, tačiau toli gražu ne visos vandenvietės kaimiškosiose vietovėse, kur ir randama arseno, priklauso profesionaliam vandens tiekėjui. Kai kurių kaimų gyventojai patys tiekia sau vandenį, dalis vandenviečių priklauso atsitiktinėms įmonėms, neturinčioms jokių kompetencijų tiekti vandenį.
Kaimo vandentiekių infrastruktūra dažnai būna nugyventa. Ji metų metais nebuvo eksploatuota profesionalių vandentiekininkų. Per trisdešimt metų atkurtos Nepriklausomybės valstybė neskyrė pakankamai dėmesio kaimiškųjų vietovių vandentiekio techninei būklei, kaimų vandenviečių sutvarkymui. Arseno tyrimai ten nebuvo daromi, tad kaimo gyventojai ir dešimtmečiais galėjo vartoti toksinų turintį geriamąjį vandenį.
Tik neseniai ministerijos lygmeniu pradėta kalbėti, kad visus vandentiekius eksploatuotų profesionalai. Lietuvoje yra apie 2 tūkst. kaimiškųjų vietovių, kurių dalis yra tam tikroje pilkoje zonoje. 1,6 tūkst. iš jų aptarnauja profesionalios vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonės, likusias – atsitiktinės, šiame versle neturinčios patirties. Pastarosios nejaučia atsakomybės atlikti tyrimus ir neturi supratimo, kaip tvarkomas vandens ūkis.
Lietuvoje yra apie 2 tūkst. kaimiškųjų vietovių, kurių dalis yra tam tikroje pilkoje zonoje.
Tokių problemų didžiuosiuose miestuose tiesiog nėra. Didelių miestų vandenvietėse gręžiniai stebimi, juos padeda prižiūrėti hidrogeologai. Konkrečios vandenvietės požeminio geriamojo vandens sudėties tendencijos miestuose pastebimos kone iškart. Hidrogeologai įspėja, kokios problemos galimos su konkrečiomis vandenvietėmis. Jie gali patarti, kurias vandenvietes jau reiktų užaklinti ir kokiose vietose daryti naujus gręžinius, kuriuose arseno nebūtų.
Kai kurios vandens tiekimo įmonės įdiegė valymo įrenginius, skirtus geležiai ir manganui valyti, tuo pačiu sumažėjo ir arseno koncentracija iki leidžiamos normos. Sprendimo būdų profesionalai randa.
Vandens tiekėjai iš viso per metus atlieka 160 tūkst. vandens kokybės tyrimų. Pažeidimų dažniau nustatoma mažose, kaimiškų vietovių vandenvietėse. Ten, kur problema yra, ji likviduojama. Ilgametę patirtį turinčios įmonės investuoja pinigus į vandens valymo įrenginius.
Be abejo, valstybė turėtų užtikrinti gyvybiškai svarbaus vandens ūkio valdymą, o vandentvarkos specialistai nuolatos turtų gilinti kompetencijas, atnaujinti profesines žinias, vadovautis naujausiais moksliniais tyrimais. Be jokių kompromisų išdygstančios problemos staigiai turėtų būti likviduojamos.
Ilgametę patirtį turinčios įmonės investuoja pinigus į vandens valymo įrenginius.
Tai tik viena iš mūsų vandens ūkį kamuojančių problemų. Vis dar neišspręstas prijungimo prie centrinių tinklų klausimas. Praeitame ES finansavimo laikotarpyje vandentiekis gavo 3 mlrd. Litų (868 mln. eurų), už kuriuos turėjo pasiekti, kad 95 proc. Lietuvos vartotojų turėjo būti prijungti prie vandens ir nuotakyno.
Tačiau paradoksas – net ir Vilniuje, sostinėje, yra ištisi rajonai, kuriuose žmonės vis dar vaikšto į lauko tualetus. Šiai problemai spręsti, žinoma, reikalingos ir papildomos lėšos. Centrinė valdžia turėtų užtikrinti, kad tam pinigų užtektų, ar jie būtų iš Lietuvos, ar iš ES biudžeto. Deja, ir ne visi gyventojai noriai prisijungia prie centrinių tinklų ir apsunkina ES keliamų reikalavimų vykdymą.
Tačiau paradoksas – net ir Vilniuje, sostinėje, yra ištisi rajonai, kuriuose žmonės vis dar vaikšto į lauko tualetus.
Galvos skausmą kelia ir nuotekų valymas. Valstybės audito duomenimis, apie ketvirtadalis komunalinių nuotekų išleidžiamos nevalytos ar išvalytos nepakankamai. Vyksta pakankamai didelio masto tarša, tad reikalingos ir investicijos, kad pasenę ar nepakankamo pajėgumo valymo įrenginiai būtų pakeisti ar atnaujinti. Šie klausimai turi būti keliami ir nagrinėjami politiniu lygmeniu.
Remigijus Lapinskas yra Žaliosios politikos instituto prezidentas.
