Remigijus Lapinskas: Šiukšlėse paskendusi reforma

Europos Sąjungoje vienam gyventojui per metus tenka apie pusė tonos buitinių atliekų, panašus gyventojui tenkantis kiekis atliekų skaičiuojamas ir Lietuvoje. Dėl augančio vartojimo susikaupiantys neregėti mastai šiukšlių – galvos skausmas ne tik aplinkosaugininkams, bet ir visai Europai. Tačiau problemos sprendimui išeitis yra – perėjimas nuo linijinio (gamyba – vartojimas – šalinimas) prie žiedinio (gamyba – vartojimas – perdirbimas) požiūrio į ekonomiką. Tad prieš kelias savaites Europos Parlamentas patvirtino naujus atliekų tvarkymo tikslus, kuriais ES valstybės yra įpareigotos iki 2035 metų pasiekti, kad 65 proc. buitinių atliekų būtų perdirbama, o sąvartynuose šalinama ne daugiau kaip 10 proc. atliekų.

Eurostat duomenimis, nuo 2015 iki 2016 m. Lietuvoje sąvartynuose šalinamų atliekų procentas sumažėjo nuo 55 iki 31 proc. Kyla klausimas, kas lėmė tokį spartų progresą? Ar tik ne skaičių ekvilibristika? Kadangi mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių (MBA), traktuojamų kaip didinančių kompostuojamų atliekų statistiką, šalutinis produktas – kietasis atgautasis kuras (KAK), prie sąvartyne palaidojamų atliekų nėra priskaičiuojamas, nors „laikinam saugojimui“ išgabenamas būtent ten. Deja, visi puikiai suprantame, kad iš sąvartyno jis jau niekur neiškeliaus.

Tad kokios Lietuvos perspektyvos siekiant realiai sumažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį? Abejotinos, ypač žinant Aplinkos ministerijos braižą sprendžiant atliekų sektoriaus klausimus. Į Aplinkos ministro postą atsisėdęs, iš nevyriausybinio sektoriaus atkeliavęs, neva žaliasis Kęstutis Navickas, panašu, yra visiškai pasiklydęs tarp sąvartynų plėtros, atliekų deginimo, apmokėjimo už atliekų tvarkymą kaitos ir demonstruoja nusišalinimą nuo šių klausimų sprendimo, užkraudamas atsakomybę už sprendimus ant savivaldos pečių.

Dar daugiau abejonių ir chaoso įnešė gegužės 1 -ąją startavusi atliekų surinkimo reforma Vilniaus mieste. Pastarosiomis savaitėmis daugelyje Vilniaus gatvių atliekų pilni konteineriai taip ir liko stovėti neištuštinti, nes reformai nebuvo gerai pasirengta, o gyventojai nebuvo tinkamai informuoti apie sostinėje vykstančius atliekų išvežimo pokyčius. To pasekmė – vos per savaitę Vilnius tapo šiukšlių sostine. Na, aš tikrai tikiu, kad šis atliekų tvarkymo sutrikimas yra išties laikinas ir greitai susitvarkys, tačiau žymiai svarbiau yra tai, kokias ilgalaikes pasekmes žmonių sąmonėje ir įpročiuose sukels naujoji komunalinių atliekų tvarkymo sistema.

Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva, viena vertus, gali pasirodyti visai nebloga – teisingai pasirinkta kryptis adaptuoti mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą pagal faktą (mokesčio dydis priklausomas nuo realiai susidarančio atliekų kiekio). Tačiau naujoji dvinarė mokesčio sistema pasižymi dviem ydingais aspektais, kurie kelia rimtų abejonių dėl pačios pertvarkos prasmės ir tokią rinkliavą daro tik dar blogesne nei iki šiol buvusi tarifinė sistema.

Trumpai tariant, rinkliava susidės iš dviejų dedamųjų – pastoviosios ir kintamosios dalių. Pastoviosios dalies dydis bus skaičiuojamas individualiai, ne pagal ką kitą, o pagal patalpų plotą! Ar reformos sumanytojai tikrai mano, kad atliekų susidarymo mastai priklauso nuo patalpų dydžio? Palyginkime elementarų pavyzdį – 50 kv. m. bute gyvenanti penkių asmenų šeima ir 150 kv. m. individualiame name įsikūrusi dviejų asmenų šeima.

Akivaizdu, kad antrojoje šeimoje susidarančių atliekų kiekis bus mažesnis nei pirmojoje, tačiau panašu, kad už atliekų tvarkymą ši šeima mokės kur kas daugiau. Toks rinkliavos taikymo principas visiškai nelogiškas ir tikrai neprisideda prie žiedinės ekonomikos diegimo, kurios principais vadovaujantis turėtume mažinti besaikį vartojimą, vengti atliekų susidarymo ir skatinti kuo aktyvesnį rūšiavimą ir perdirbimą.

Antroji rinkliavos dalis vadinama kintamąja – po šiuo pavadinimu slepiasi gana apgaulingas skaičiavimas. Naujoji savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“, įsteigta administruoti rinkliavą, drąsiai deklaruoja, kad kintamoji mokesčio dalis priklausys nuo konkretaus sukauptų atliekų kiekio. Tik problema ta, kad fiksuojamas ne individualaus namo, daugiabučio ar įmonės sukaupiamų atliekų kiekis, o taikoma susikaupimo norma pagal nekilnojamojo turto priklausymą kategorijai.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad nauja rinkliava motyvacijos rūšiuoti tikrai nedidins, priešingai – vieno namų ūkio ar kitos kategorijos subjekto pastangos neduos norimos mokestinės naudos. Nebent būtų pasiekta kritinė aktyviai rūšiuojančių tos kategorijos subjektų masė – pavyzdžiui, dėl ypatingo sąmoningumo ar entuziazmo. Tačiau jei to ir pasiektume – tai jau tikrai ne dėl naujosios įdiegtos atliekų tvarkymo sistemos.

Kaip žiedinės ekonomikos principais besiremiantis atliekų surinkimas turėtų atrodyti iš tiesų? Rinkliava turėtų būti skaičiuojama remiantis realiu viename individualiame name, daugiabutyje ar įmonėje susidariusiu atliekų kiekiu, o išrūšiuotos antrinės žaliavos turi būti surenkamos nemokamai. Tik tokiu atveju bus pasiekti ambicingi ES reikalavimai, kadangi rūšiavimo skatinimas bus paremtas ne tik žmonių sąmoningumo, bet ir ekonominio naudingumo principu.

Tad šios reformos iniciatoriai viešai deklaruodami, kad sistemos pertvarka orientuota į keturis tikslus: ekologiją, švarą, mažiausią kainą ir teisingumą, akivaizdžiai užsiima visuomenės klaidinimu – nė vienu iš minimų tikslų ši reforma nepasižymi. Vienintelis pertvarkos privalumas – konkursas surinkėjams rengiamas teritoriniu principu. Tai reiškia, kad surinkti atliekų į tą pačią gatvę atvažiuos jau ne keli taršūs atliekų surinkimo automobiliai, o bus apsiribojama vienu.

Nors labiau pasigilinus ir dėl šio fakto kyla abejonių – mat šiuo metu sistema galioja tik mišrių komunalinių atliekų surinkimui. O kaip po rūšiavimo atsiradusių antrinių žaliavų surinkimas? Panašu, kad už jį bus atsakingos tos pačios iki reformos šiomis atliekomis besirūpinančios įmonės. Tad ar nepaaiškės, kad į tą patį namų kvartalą atriedės vienas mišrias komunalines atliekas surenkantis automobilis ir dar keli antrinių atliekų surinkimo automobiliai? T.y. – ne ką mažiau nei iki šiol.

Peršasi išvada, kad ši chaosą ir gyventojų nepasitenkinimą pelnytai sukėlusi pertvarka bus tik dar viena „daug žadanti“, bet niekur nevedanti reforma. Todėl Remigijui Šimašiui teks stipriai pasistengti, kad Vilnius atsikratytų „šiukšlių sostinės“ vardo – ne tik išsprendžiant dabartines problemas, bet ir sukuriant veiksmingą atliekų tvarkymo sistemą ateičiai.

Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.