Todėl šį – Vilniaus problemų pažabojimo – etapą noriu užbaigti. Laikas sostinei įjungti aukštesnę pavarą, kurti tolimesnę ateitį ir ambiciją. Jau anksčiau rašiau, kad Vilnius iš Pelenės per pastaruosius dvejus metus virsta geidžiama princese, todėl ir norai bei tikslai jau kiti. O per kitus pusantrų metų mes tai įrodysime.
Tam būtina komanda, kuri nebuksuoja, kuri suspėja su liberalų pasiūlytu tempu. Jau kuris laikas Vilniaus valdančiojoje koalicijoje esanti konservatorių frakcija su tokiu tempu nespėja arba nenori spėti. Ir dar pakaišioja pagalius į ratus, neretai savivaldybės darbą paversdami farsu. Todėl Vilniaus liberalai šiandien nusprendė atsisakyti tokio bendradarbiavimo su šia frakcija. Tikriausiai tai nėra staigmena stebėjusiems Vilniaus savivaldybės tarybos darbą iš arti – su konservatoriais judėjimas pirmyn tapo panašus į plaukimą laivu išmetus inkarą.
Skirtis su idėjiškai artima partija Lietuvoje visada sunku, tačiau šiuo metu kito pasirinkimo neturiu. Nuoširdus ačiū konservatoriams už dvejų metų bendradarbiavimą. Suprantu, kad buvo visko, tačiau šiandien belieka garsiai tik patvirtinti tai, kas faktiškai dėl partnerių veiksmų jau įvyko prieš kurį laiką – ir tai darau be pykčio ar nuoskaudų.
Vilniaus ateitį turi kurti konkretūs, bet ambicingi tikslai, pasvertos priemonės ir didelis darbų tempas. Stagnuoti neturime laiko – ir Lietuva, ir Vilnius dėl sovietinės okupacijos prarado pusšimtį metų, todėl, nors ir esame keliskart mažesni, mūsų pokyčių tempas turi būti bent dukart didesnis nei Paryžiaus, Romos ar Berlyno.
Todėl vietoje kelių naujų vietų darželiuose kasmet jų sukuriame tūkstančius. Šilumos ir vandens kainas mažiname ne centais, bet eurais. Vilniaus skolą sumažinome ne tūkstančiais, o 105 mln. eurų (ar pastaruoju metu kas matėte kažkada taip įprastas antraštes apie bankrutuojantį Vilnių?). Kelius ir dviračių takus turime kloti dešimtimis kilometrų. Vietoje penkių naujų apšvietimo stulpų atnaujinsime visą miesto apšvietimą. Gyvenamąją aplinką keisime ne simboliškai pašluodami kiemus, bet paskirdami 100 mln. eurų jų sutvarkymui su pačių miestiečių fantazijos pagalba. Niekada neturėjau tikslo, kad savivaldybės įmonės dirbtų „ant nulio“ – jos privalo dirbti pelningai, ir tai jau daro. Galėjome atnaujinti 25 autobusus ir džiaugtis tuo, tačiau į Vilnių atvešime 250 naujų autobusų. Ir tai tik dalis darbų, kurių oponentai nenori matyti arba nespėja su pokyčiais.
Kviečiu į Vilniaus koaliciją visus tuos, kam pakeliui toks požiūris ir tempas. Visi, mokantys elementarią matematiką, supranta, kad daugumai Vilniuje sudaryti reikia mažiausiai trijų ar keturių frakcijų, todėl jau pradėjome pokalbius beveik su visomis frakcijomis (taip, yra ir tokių, kurių kviestis neketiname, nes kardinaliai skiriasi mūsų požiūris į Vilnių ir atsakomybę).
Neeilinis Vilniaus miesto tarybos posėdis – jau kitą savaitę. Esu tikras, kad iki to laiko jau turėsime naują, efektyvią koaliciją. O Vilniaus ambicija ir nauji mano veiklos tikslai jau rengiami, ir juos pristatysiu spalio mėnesį.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto savivaldybės meras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas.
