Neatsitiktinai šis smėlis sukėlė tiek aistrų. Nuo tada, kai Lukiškių aikštė pradėta asocijuoti su laisve, išryškėjo du radikaliai skirtingi požiūriai į ją. Vieniems tai tik ir tik rimtis, susikaupimas, paradai ir reprezentacija. Kitiems – tai ir gyvenimo džiaugsmas, laimė, kad mes esame laisvi, o mūsų vaikai gali laisvai išdykauti laisvos šalies laisvoje ir kūrybingoje sostinėje.
Taip, yra žmonių, kurie pyksta, kai vaikai išdykauja aplink Vinco Kudirkos paminklą, čiuožia nuo Karaliaus Mindaugo paminklo postamento ar iki blizgesio čiupinėja Jono Basanavičiaus paminklo lazdelę. Tačiau tai yra miesto gyvybė. Tai yra pajautimas, kad visos kovos, už mūsų laisvę ir už mūsų žemę kovotos, nėra veltui. Jos pasiekė savo tikslą. Sudužo naciai, supuvo komunistai pašonėje, o mūsų laisvė yra gyva ir laimėjusi. Ji skleidžiasi ir žengia į ateitį. Lietuva neliko vienu puslapiu kitų tautų vadovėliuose – ji yra šios dienos veržlumo ir kūrybiškumo pavyzdys.
Per ilgus okupacijos dešimtmečius kelioms kartoms buvo bandoma įteigti, kad Lietuva gali pasigirti nebent šlovinga praeitim, o dabar tegali paklusti galiai iš išorės. Po Nepriklausomybės atgavimo irgi sekė pora dešimtmečių, kai vyravo istorinė nuostata, kad laisvė yra tik tai, dėl ko vargstama, aukojamasi ir garbingai pralaimima nelygioje kovoje. Laisvė tokiame supratime yra apie praeitį, ne apie dabartį ir ateitį. Tačiau ateina laikas išmokti džiaugtis laisvės pergale, pajusti jos skonį ir žinoti, ką turime branginti, dėl ko kovoti, jei tik prireikia.
Džiaukimės laisve – ji yra tokia, dėl kurios kovojo mūsų protėviai. Ji yra tokia, kokią gintume mes ir mūsų vaikai.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.