Vilniuje tokia vieta buvo Kirtimų taboras. Tiesą sakant – blogesnė. Netvarkos, sudaužytų likimų ir programuojamo skurdo vieta. Kai prieš penkerius metus tapau meru, žinojau, kad ateis diena, kai apie taborą pasakysiu būtuoju laiku. Nelabai kas tikėjo. Taboro tema visada iškildavo kaip toks galutinis pesimistinis argumentas, kai miestas kuo nors galėdavo pasidžiaugti – naujais autobusais, dviračių takais, apšvietimu, viešosiomis erdvėmis, mokyklų aprūpinimu. „O kaip su taboru?“ – tuomet kas nors vis paklausdavo. Paklausdavo dažniausiai su užuomina, kad merai ateina ir nueina, o taboras lieka.
Taigi, buvo ir nebėra. O kaip tai įvyko? Papasakosiu kelis svarbiausius dalykus.
Bandymų ardyti ir griauti taborą būta ir iki tol. Tačiau negudriai suręstas lūšnas nesunku atkurti – po kiekvieno bandymo jos ir vėl buvo atstatomos. Šį kartą, mano kadencijos metu, tai nevyko brutaliai – nes buldozeriais gali sugriauti sienas, bet ne įsišaknijusią ir vis iš naujo atsikuriančią sistemą. Nebuvo specialiosios operacijos anei TV kamerų. Buldozerio su priešais jį stovinčia romų šeima šį kartą irgi nebuvo. Užtat buvo nuosekli ištiestos rankos ir spaudžiamo žiedo politika.
Visų pirma, pagalba šeimoms, kurios nori išeiti iš taboro, nori kabintis į gyvenimą – sudarėme tam sąlygas. Kaip dabar atsimenu, prieš daugiau nei ketverius metus vykusį susitikimą su Fabijoniškių bendruomene, kur vienas pagrindinių rūpesčių buvo į socialinį būstą perkeliama romų šeima.
Ačiū visiems, kad patikėjote mano žodžiais, jog šeima tikrai siekia atsistoti ant kojų, kad ir perkėlus jai skirsime nuolatinį dėmesį. O jei kils saugumo problemų – reaguosime žaibiškai. Ačiū, kad supratote, jog tos nuorūkos ant įėjimo į laiptinę stogo – tai ne būsimų, o tuometinių gyventojų palikimas, ir kad bendromis jėgomis su šiais naujakuriais tvarkos galime pasiekti netgi daugiau nei iki tol. Ir pasiekėme. Toje ir daugelyje kitų vietų. Taboras pradėjo pamažu skirstytis. Po šeimą, po kelias.
Buldozeriais gali sugriauti sienas, bet ne įsišaknijusią ir vis iš naujo atsikuriančią sistemą.
Antra, dar svarbiau – taboro vaikai turi eiti į mokyklą. Užtikrinome ir tai. Pasiekėme, kad į pirmą klasę ateitų nebe devynerių metų vaikas, kaip dažnai buvo iki tol, o kada jam priklauso. Kartais socialiniai darbuotojai turėdavo ateiti ir vaikus pažadinti ryte, bet pamažu mokykla pradėjo tapti kasdienybe. O mokykla neretai daro stebuklus gyvenime. Tebedaro ir šį kartą.
Trečia, policinės priemonės. Banalu net kalbėti apie tai, bet kad policija galėtų atlikti savo darbą, savivaldybei reikėjo pirmiausia išgenėti didelę laukymę nuo krūmokšnių, paremontuoti keliuką, kad policijos mašina normaliai apvažiuotų visą taborą. Ir tai padarius patekti į taborą nepastebėtam tapo sunkiau, o patruliuoti pareigūnams – lengviau.
Ketvirta, narkotikų žalos mažinimo programos. Žinojome, kad tai bus sunkiausia dalis, nes ji nepriklauso nuo miesto, o visų pirma nuo nacionalinės valdžios. Nėra tų programų normaliai veikiančių. Todėl ir turime tuos vargdienius, kuriems taboras buvo traukos centras. O ir į skirtingas vietas persikėlę romai galbūt ne visi atsisakė senų įpročių, tačiau šios problemos lengviau sprendžiamos nei tada, kai jie visi gyveno viename taške. Tapęs meru „paveldėjau“ taborą su 500 gyventojų, praėjusių metų pabaigoje jų jau buvo likę tik 100, dabar dar mažiau – iki birželio taboro visai neliks. Jo iš esmės jau nebėra kaip tokio, kuris egzistavo daug dešimtmečių. Tačiau pasakysiu tiesiai – nors taboro nebėra, bet problema lieka, nes nei nelegalių kvaišalų poreikis, nei prekyba jais niekur nedingo. Kad išspręstume ar bent rimčiau suvaldytume šią problemą – reikia dar daug kartu nuveikti.
Tačiau tai, kad Vilniuje nebeliko Kirtimų taboro – didelis laimėjimas. Visas Pietinio Vilniaus dalies vaizdas nuo Stoties rajono iki pat Kirtimų keičiasi iš esmės. Ir taboro griūtis – tik vienas iš žingsnių šiame pokytyje.
Tos paskutinės išardomos lūšnos – tai jau ne kovos laukas, o greičiau to lauko galutinio sutvarkymo stadija mūšiui pasibaigus. Pats mūšis vyko ne buldozerio kabinoje, o žmonių galvose. Laimėjus šį mūšį, kaip minėjau, laukia kiti. Irgi galvose. Todėl svarbu neatstoti nuo šios socialinės ir nelegalios veiklos problemos, o ir toliau persekioti įkyriai prikibus jai prie uodegos.
O kol kas – ačiū visiems socialiniams darbuotojams, teisėsaugos pareigūnams, nevyriausybinėms organizacijoms, romų lyderiams, mokytojams, savivaldybės darbuotojams ir politikams už tai, kad šiandien galime pasidžiaugti. Pasidžiaugti, kad taboro nebėra, o romai vis sklandžiau įsilieja į miesto, o ne jo užkaborių, gyvenimą.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
