Tik pažiūrėkite į sąrašą įstaigų, kurios uoliai ėmėsi apgailėtinos operacijos smėlio dėžėje.
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai užkliuvo pavadinimas – įrengėm ir lietuvišką.
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija daugiausiai laiko skyrė higienos (!) klausimų aptarimui.
Seimas skubos tvarka net priėmė tik vienai aikštei skirtą įstatymą – nors daugybė gerokai svarbesnių įstatymų laukia eilėje.
Raštus siuntė ir atskiri Seimo nariai, kuriems smėlis tapo didžiausia valstybės problema.
Prezidentas su apsauga pats asmeniškai atvažiavo pažiūrėti smėlio ir pasirašė įstatymą, nors įstatymas jam kažkuo ir nepatiko.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras susirūpino smėlio kokybe – lyg pandemija jau būtų tik praeitis ir smėlis tikrai dabar didžiausia Lietuvos grėsmė. Geriau jau būtų pasidomėjęs Registrų centro stogo kokybe, nes dėl lietaus sugadintų serverių nebeveikia e-sveikatos sistema ir negalima atlikti COVID-19 testų. Bet ką tas virusas prieš smėlį.
Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė, kad svarbiau už artėjančius rinkimus yra įrodyti, kad bet kokie teigiami pokyčiai Vilniuje yra paslėpta Laisvės partijos reklama, o manęs klausia, kaip aš atskiriu mero veiklą nuo buvimo partijos nariu – nesvarbu, kad įstatymai to nedraudžia. Tuo tarpu Laisvės partijos, kaip matyti iš Aušrinės Armonaitės paviešinto rašto, klausia apie gerą moralę, teisingumą ir visuomenės darną. VRK klausia!
Kultūros paveldo departamentas, nors ir pripažinęs, kad paplūdimys nepažeidžia vertingųjų aikštės savybių, tačiau tyrimą vis dar atlieka.
Kaip ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, radusi laiko dar vienam raštui savivaldybei dėl paplūdimio.
Vyriausybė irgi čia įžvelgė problemą, paplūdimiui laiko paskyrė ir jos kancleris, ir Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje.
Net ir prokuratūra rado laiko raštui su paklausimu dėl paplūdimio įrengimo.
Visos, visos iki vienos šios institucijos parašė raštus Vilniaus miesto savivaldybei (o kiek raštų gavo dar ir projekto partneriai). Kai kurie po vieną lapą, kai kurie po penkis lapus, jų rašymui buvo skirta laiko, juos vizavo institucijų vadovai. Mes privalome į juos atsakyti, turime paskirti tam laiko, įrodinėjant, kad smėlis nėra grėsmė visuomenei.
Kam visa tai? Koks tikslas gaišti laiką, eikvoti institucijų resursus? Kur visų šių institucijų elementarus sveikas protas?
Mokesčių mokėtojams džiaugsmas, kurį miestiečiai patiria aikštėje, kainavo nepilnai 50 tūkstančių eurų (o ir tai dalis įrangos bus panaudota kitose vietose). Biurokratinės pelkės kova su šiuo smėliu, esu tikras, šią sumą jau gerokai perkopė.
Aukščiau paminėtos 11 institucijų kiekvienam raštui, įvertinus visus prie jo dirbusius darbuotojus, tikriausiai paskyrė bent po 100 valandų laiko – juk reikia išanalizuoti situaciją, sugalvoti klausimus, parengti juos, susiderinti su vadovais, išsiųsti mums, pakomentuoti žiniasklaidai, išanalizuoti gautą atsakymą, vėl priimti sprendimus, vėl pakomentuoti žiniasklaidai, paskaityti, kaip ji parašė, pasidalinti su kolegomis. Ir tai darė ne vienas darbuotojas, kartais – ištisi griozdiniai aparatai, kai kada dar ir gyvuose posėdžiuose buvo gaištamas laikas – todėl neabejoju, kad viską sudėjus turime bent 1000 sudegintų valandų, o realiai – net keliskart daugiau. Ir tiek valstybės laiko išmesta šuniui ant uodegos. Ką per tiek galima nuveikti?
Sugalvoti, kaip mokytojo profesiją padaryti tikrai prestižine? Sukurti pandemijos ekonomikos gelbėjimo paketą? Parengti planą, kaip iš ES gauti milijardai bus investuoti, o ne pravalgyti? Pasirengti strategiją rudeniui, kaip atlaikysime galimą antrąją pandemijos bangą? Ne, juk tai ne pirmos svarbos klausimai Lietuvoje.
Kam visa tai? Koks tikslas gaišti laiką, eikvoti institucijų resursus? Kur visų šių institucijų elementarus sveikas protas?
Institucijos, gal jau laikas atsikvošėti? Gal jau laikas nustoti bijoti, kad jus ir vėl Seimo vadukai kviesis ant kilimėlio ir aiškins ką daryti. Ar tikrai smėlis dabar yra didžiausia Lietuvos problema, kai už lango pandemija, rudenį – nežinomybė dėl švietimo sistemos darbo, dėl kultūros renginių, kai ant nosies rinkimai ir kai ES vyksta naktinės derybos dėl gelbėjimo paketo šalims, tačiau pas mus net nesvarstoma, kokiomis priemonėmis tie milijardai bus efektyviai investuojami (o ne tiesiog išdalinami). Pandemija, ekonominiai sunkumai, skolintų milijardų dalybos, švietimo sistemos buksavimas, už sienos atsidarantis Astravas, pasiruošimas efektyviems rinkimams – ne, tai nebėra šios valstybės problemos. Didžiausia problema – smėlis! Gal jau tikrai – palikime tą smėlio dėžę ramybėje ir dirbkime tuos darbus, kurie TIKRAI svarbūs.
Ar tikrai smėlis dabar yra didžiausia Lietuvos problema, kai už lango pandemija, rudenį – nežinomybė dėl švietimo sistemos darbo, dėl kultūros renginių, kai ant nosies rinkimai?
Algirdas Kaušpėdas teisingai įvardino – juk Lukiškių paplūdimys tėra smėlio dėžė. Taip – tai tėra laikinas projektas mieste, karantino iškankintų vilniečių emocijoms pakelti ir padėti vietiniams verslams pritraukiant kitų Lietuvos miestų gyventojus vasarą į Vilnių. Tokių laikinų projektų ir instaliacijų kasmet Vilniuje turime daugybę – nuo tos pačios Lukiškių aikštės čiuožyklos iki Kalėdų eglutės. Jų buvo ir bus.
Kita vertus, Lukiškių aikštės smėlis netikėtai atliko funkciją, kurios, atvirai sakau, iš jo nesitikėjau. Išjudino visą biurokratinę pelkę, atskleidė tikruosius veidus, pasimatė darbą imituoti mėgstančios institucijos ir asmenys. Tai, sakyčiau, rimtas signalas valstybei – arba mes turime per daug institucijų, arba per mažai problemų. Kadangi problemos, deja, akivaizdžios, kyla klausimas dėl tokių institucijų perteklinės veiklos – kam jos visa tai daro? Koks jų tikslas? Gal apskritai jų nereikia, jei jos negali užsiimti rimtų problemų sprendimu?
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
