Ar po pandemijos viskas pasikeis? Ne. Ne viskas. Mes ir toliau norėsime bendrauti, spausime vienas kitam ranką ir apsikabinsime. Kaip ir anksčiau, norėsime, kad gyventume gražiai, patogiai, laisvai ir laimingai. Dažniau plausime rankas, dažniau valysime daug liečiamus paviršius ir čiaudėsime į alkūnę. Ir būsime dar šio to svarbesnio išmokę, jei išvadas pasidarysime teisingai.
Čia higiena ir įpročiai. Tačiau yra keli labai esminiai dalykai, kurie jau dabar jau dabar labai aiškūs. Ir juose Vilnius jau parodė savo principingumą bei greitį, todėl bent jau mes iš šios pandemijos galiausiai išeisime laimėtojai. Išskirčiau keturis labai skirtingus ir savaip ypatingai svarbius aspektus.
Tiesa be išlygų
Tiesa be išlygų – tai pirmoji pamoka, kurią visuomenė turi išmokti iš šios pandemijos. Kinijos bandymas užčiaupti tiesą pandemijos pradžioje, baudos gydytojams, kova su viską išsiaiškinusiu Taivanu brangiai kainavo visai žmonijai.
Lietuvai nepigiai kainavo tuščio valstybės rezervo duomenų užslaptinimas, galvos smėlyje laikymas kurį laiką ir nuolatinis kartojimas, kad problemos (su testavimu, apsaugos priemonėmis, nurodymų aiškumu ir pagrįstumu) nėra, kai ji buvo akivaizdi.
Neslėpsiu, malonu iš tarptautinių žiniasklaidos priemonių sulaukti klausimų „ką patartumėte kitiems“ arba „kaip jums kilo ši puiki idėja“, arba „kaip miestams būti kūrybiškiems“.
Tiesa ir atviri duomenys – jei pakelsime standartą čia, būsime stipresni ne tik kitų pandemijų, bet ir kasdienių iššūkių akivaizdoje. Jau pirmomis kovos su pandemija savaitėmis visus Savivaldybės operacijų centro duomenis, susijusius su mobiliaisiais punktais, saviizoliacijos patalpomis, įsigytomis ir išdalintomis asmens apsaugos priemonėmis, atvėrėme ir padarėme viešai prieinamus – tokie jie tebėra ir šiandien.
Žiūrint, kaip kovojama su pandemijos padariniais, kol kas matau, kad rinkimai ir įvaizdis vis dar aukščiau nei tiesa ir duomenų atvirumas. Tačiau esu tikras, kad tiesos galią žmonės pajus ir įvertins.
Pandemija dar kartą parodė, kad aplinkybės kartais pranoksta instrukcijų kūrėjų įžvalgumą. Visi geri sprendimai šiuo metu buvo drąsūs ir kūrybiški. Ar tai būtų informacinė kampanija apie ligos prevenciją, ar erdvių atvėrimas lauko kavinėms, ar kiti pavykę ir nuskambėję projektai. Neslėpsiu, malonu iš tarptautinių žiniasklaidos priemonių sulaukti klausimų „ką patartumėte kitiems“ arba „kaip jums kilo ši puiki idėja“, arba „kaip miestams būti kūrybiškiems“.
Problema ta, kad kūrybiškumą vertina ne visi, dalis jį mato kaip grėsmę saugiai (nors ir neefektyviai) sistemai, todėl po pandemijos neišvengiamai ateis sąskaitų suvedinėjimo laikas, kuomet tylūs, bailūs, nekūrybingi žmonės, kurie krizės akivaizdoje tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo, bandys atsigriebti, bandys surasti už ką nors kaltus ir užsiundyti ant jų biurokratinę mašiną. Ir jie jau bando. Jie pradės aiškinti, kad krizė praėjo, tai grįžkim ir prie senų patikrintų (biurokratinių) veikimo būdų. Tačiau žmonių galvose išliks žinojimas, kad be kūrybiškumo ir drąsos krizių neįveiksi. Jei šis žinojimas bus pritaikytas ir kasdienybės iššūkiams – mes tikrai gyvensime įdomiau ir geriau. Vilniuje mes jau kuris laikas dirbame, kad prasiveržę kūrybiškumo gaivalai su krize nesibaigtų, o mestų iššūkį nusistovėjusiai tvarkai ir toliau. Su tuo susijusi ir kita pamoka.
Visko elektronizavimas
Elektronizavimas, persikėlimas į internetą, pandemijos metu atsiskleidė kaip rimtas sprendimas ir pilnavertė bendravimo forma. Projektų aptarimas su visuomene, paslaugų teikimas, susitikimai – bent jau Vilniuje viską, ką iki šiol kartais net draudė nacionalinė valdžia, pavyko perkelti į elektroninę erdvę. Jei kur nors, tolimojoje Anglijoje gimus vaikui jis taip ir lieka neužregistruotas „nes karantinas“, tai pas mus visos be išimties paslaugos toliau buvo teikiamos elektroniniu būdu.
Mums pavyko sėkmingai, nes sistemiškai tai darėme iki šiol – viską, ką įmanoma, žingsnis po žingsnio elektronizuodavome, o nuotolinį darbą jau prieš pustrečių metų pavertėme norma. Dirbome taip, kad prieš pusmetį Berlyne su Administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu nuolat atsakinėjome į klausimą „o kaip mums tai pasiekti“ ir pasakojome, rodėme, aiškinome.
Iššūkių, neslėpsiu, irgi yra. Daugiausiai švietime, nes būtent čia, pripažinkime, elektronizavimas buvo šokas ir naujovė. Labai gerai – daug kam buvo ir bus proga pergalvoti savo veikimo stilių ir būdą.
Vilniuje šios bangos mes nepaleisime. Ir tikrai žinau, kad kai kažkas nagrinės, kaip skaitmenizuotis dar labiau, Vilnius bus tas gerasis pavyzdys, kuriame skaitmenizuota viskas. Kuriame viską galima išspręsti nuotoliniu būdu. Tai gyvenimą vėlgi darys paprastesnį ir lengvesnį. Nes neapsiribojame paprastuoju elektronizavimu. Mūsų tikslas – kad paslaugą žmogus gautų dar iki tol, kol pats sužino, kad jam jos reikia.
Kas įvyko per karantiną – visi labiau įsisąmonino, kokia svarbi artimiausia žmogaus aplinka.
Kitokie namai, darbas ir miestas
Jau pradedama spekuliuoti apie tai, kaip dėl pandemijos ir karantino patirčių keisis namai, darbas ir net miestai. Tikrai keisis, ir daugiau į gera.
Kas įvyko per karantiną – visi labiau įsisąmonino, kokia svarbi artimiausia žmogaus aplinka. Ir ne kokia tolimų atostogų galimybė pabėgimui nuo realybės vieną savaitę per metus, o būtent jauki realybė namuose, darbe, aplink namus likusią 51-ą savaitę. Tai vystytojus ir pirkėjus paskatins rinktis patogesnius namus, labiau kreipiant dėmesį į artimiausią aplinką, o miestui leis sklandžiau orientuotis į tai, ką ir darėme pastaruoju metu – sukurti jaukumo, žalumo, patogumo atmosferą visame mieste, o ne nušlifuojant ir išpuošiant tik patį centrą.
Tie, kas sako, kad individualiame name karantiną leisti buvo smagiau nei bute ir kad distanciškai dirbti irgi smagiau, yra teisūs tik iš dalies. Nuotolinis darbas iš namų patogesnis tada, kai viduje yra pakankamai erdvu ir patogu, kai vaizdas pro langus įkvepia, kai gali išeiti į lauką atsikvėpti ir pasidairyti į žalumą, ir – ne mažiau svarbu – kai gali patenkinti savo socialinius poreikius smagiai prasieinant iki keliolikos minučių, o ne atvažiuojant keliolika kilometrų iki ten, kur vyksta socialinis gyvenimas.
Karantinas išryškino tai, kaip turi atrodyti miestas
Visų pirma, būstai turi būti erdvesni (iki šiol jie Vilniuje mažesni nei ES vidurkis) ir patogesni, todėl statybos nesustos, o senų butų pritaikymą šiuolaikiniam gyvenimui būtina padaryti geresnį – tam dabar ypatingos pastangos iš mūsų.
Antra, žalių kokybiškų erdvių poreikis tik dar labiau išryškėjo, todėl tęsime ir plėsime visas su tuo susijusias programas: miesto alėjų atkūrimas, skverų įrengimas, miško parkų pritaikymas pasivaikščiojimams, mikro skverų įrengimas kiemuose, kaimynijų atnaujinimo programa, dviračių ir pėsčiųjų takų plėtra, želdinių išsaugojimas ir plėtimas.
Trečia, pirmiausiai investuosime ten, kur gyvenimas yra ir gali būti kokybiškas kompaktiškai. Jeigu kelionės į darbą taps retesnėmis, daugiau laiko galėsime skirti kelionėms pėstute – poilsiui ir malonumui. Miestas turi būti toks, kad viską pasiektum pėsčiomis arba kitais maloniais būdais. Apleistų rajonų aplink miesto centrą konversija – dar aktualesnė nei anksčiau. Seni sandėliai ir apleistos gamyklų patalpos gali ir turi pakeisti savo veidą taip radikaliai, kaip ką tik padarė Paupio rajone. Matėte, kiek ten ramiai vaikščiojančių ir aplinka besidžiaugiančių žmonių per karantiną, nors rajonas dar net nespėtas apgyvendinti?
Gali būti net blogiau, jei viską kaip anksčiau darysime su didesne prievarta ir jei dusinsime tuos, kurie veda į priekį.
Ketvirta, karantinas įrodė, kad kelionės į darbą nėra būtinos – daugelis iš mūsų bent dalį laiko galime dirbti nuotoliniu būdu – iš namų, sodybų, pajūrio. Savivaldybėje tai jau tęsiame, tęsime ir ateityje, ir sieksime, kad tai taptų viso Vilniaus standartu – bent viena kita diena nuotolinio darbo kiekvieną savaitę. Mažiau kelionių į darbą – mažiau spūsčių, daugiau laiko kitoms veikloms ar šeimai, vadinasi, visi būsime šiek tiek laimingesni, šiek tiek mažiau skubantys, šiek tiek labiau atsipalaidavę.
Tad dar kartą – po pandemijos turime tris kelius. Gali būti taip, kaip buvo, ir tai būtų labai blogai. Gera rimta krizė ir sukrėtimas liktų neišnaudoti. Gali būti net blogiau, jei viską kaip anksčiau darysime su didesne prievarta ir jei dusinsime tuos, kurie veda į priekį. Ir, svarbiausia, gali būti daug geriau – nes krizė mums dar kartą priminė, kaip svarbu visada sakyti tiesą, kūrybiškai ieškoti naujų galimybių, elektronizuotis ir paslaugas efektyvinti taip, kad susitikti reikėtų tik tada, kai to norisi, ir kad savo aplinką reikia puoselėti jautriai ir atidžiai.
Būtent šis – trečiasis – kelias ir yra Vilniaus popandeminis kelias. Juo ir eisime. Jau einame.
