Tarnyba įteisina nelegalius verslo planus (priplanuoja sklypų šalia pigiai įgytų bakūžių); reketuoja teisėtus verslus (atiminėja brangiai įsigytas nuomos teises į sklypus); vilkina svarbius visuomeninius projektus (pavyzdžiui, darželių statybą); stebuklingais būdais įvykdo pelningą restituciją atkeliant žemes kad ir į Konstitucijos projektą (ačiū prokuratūrai, kuri mano prašymu sustabdė šią aferą), ar į Laisvės prospektą, kaip nesenai buvo aprašyta; grąžina žemę daugiabučių namų kiemuose, vilkina tą pačią restituciją.
Aš jau net nebekalbu apie institucijų vadovus, kurie po girtos avarijos stebuklingai prablaivėja, ar juos pakeitusiuosius vadovus, kurie patys yra didžiuliai valstybės žemės nuomininkai sau palankiomis sąlygomis.
Ką su šia tarnyba daryti? Pasakysiu paprastai – panaikinti.
Tad ką su šia tarnyba daryti? Pasakysiu paprastai – panaikinti.
Tikiuosi, naujoji Vyriausybė tam ryšis, ypač kai ilgai tarnybą saugojęs Darbo partijos stogas rinkėjų valia nuslinko kažkur link Širvintų.
Tačiau pradėkim nuo pradžių. Koks tikslas? Juk tik sutarus dėl tikslų galėsime rasti tinkamas priemones jiems išspręsti.
Siūlau apsibrėžti tris tikslus, kurie tarpusavyje labai susiję:
1) kuo greičiau užbaigti žemės grąžinimą (ji jau tapo Lietuvos gėda, o mūsų kaimynai lenkai jau visiškai įtikėjo, kad vilkinimai nukreipti prieš lenkiškai kalbančius mūsų tautiečius);
2) Ekonomiškai efektyviai naudoti valstybės žemę (kad ji būtų brangiai išnuomojama arba pelningai parduodama);
3) Užtikrinti darnią plėtrą (kad miestai ir kaimai būtų tinkami ir gražiai bei patogiai gyventi, o juose būtų galima sėkmingai dirbti ir užsidirbti).
Jei bus veikiama kaip anksčiau, tai jokio rezultato nebus. Iliustruosiu faktais iš Vilniaus. Štai turime apie 3500 pretendentų atkurti nuosavybę.
Iš trijų nuosavybės atkūrimo būdų nei vienas nebeveiksmingas. Natūra atkūrimas nebeįmanomas, nebent būtume tiek neatsakingi, kad atkurtume nuosavybę daugiabučių namų kiemuose, žaidimų aikštelėse, parkuose, ir kitose neadekvačiose vietose, o ir tai visiems pretendentams žemės neužtektų. Piniginė kompensacija savininkų nevilioja, nes įkainiai tiesiog per maži. Sklypais (namui statyti) žemę galėtų atgauti nebent koks trečdalis norinčių, net turint galvoje, kad tam Vilniuje paskirta apie 245 hektarų žemės.
Belieka aiškiai pasakyti, kad lieka vienintelis restitucijos būdas – piniginė kompensacija. Tačiau reikėtų išspręsti jos dydžio klausimą. Nebesant kito pasirinkimo (kitaip negu anksčiau atgavusiems nuosavybę), kompensaciją teisinga būtų paversti realia, t.y, padidinti kelis kartus. Net jei nuspręstume, kad vienas pretendentas gauna apie 20 000 eurų (t.y., net daugiau nei kainuotų pakraštyje esantis sklypas namo statybai, iš viso Vilniuje restitucijai reiktų apie 70 mln. eurų), būtų galima visus restitucijai jau priskirtus sklypus, taip pat kitus sklypus, kur galima darni plėtra, tiesiog parduoti, o gautus pinigus panaudoti pirmiausia kompensacijoms.
Šis planas turi vienintelį esminį pseudotrūkumą. Jį realizavus Nacionalinė žemės tarnyba tampa beveik nebereikalinga ar bent jau praradusi savo galią manipuliuoti visuomenės interesais. Gal ne tokia jau ir didelė kaina, kad būtų ryžtasi tai padaryti?
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras
