Toks drastiškas ekonomikos susitraukimas – tai ne tik minusiniai BVP skaičiai, bet asmeniniai bankrotai, netektys, svajonių sudužimai, o galiausiai ir viešųjų funkcijų, įskaitant sveikatos apsaugos sistemos, nepakankamas finansavimas. Visa tai lemtų ne tik prastesnę gyvenimo kokybę, o neretai ir sveikatos bei gyvybės praradimus.
Klausimas kada – visų pirma yra ne data, o situacija. Karantiną galime švelninti tada, kai būsime tikri, kad susirgimų nedaugės taip, kad prieitume iki kiniško, itališko, ispaniško, šveicariško, britiško, niujorkietiško scenarijaus. Pabrėžiu – ne tada, kai susirgimų nebus, net ne tada, kai susirgimų kreivė plokštės, o tada, kai susirgimų kreivė bus užtikrintai žemiau nei mūsų sveikatos pasirengimų su jais dorotis kreivė.
Tad kada išeidinėsime iš karantino?
Pirma, sprendimus galima bus priimti, jei turėsime statistiką. Tikrą statistiką. Dabar ją turiu tik tą, kurią patys Vilniuje vedame tiesiogiai. Iš Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikimos statistikos nėra. Dėl visos eilės abrakadabrų sprendimuose nežinome kas ir kada pasveiko, nežinome net kas ir kada susirgo (nes netiriama pakankamai, tiriame pavėluotai, tiriamųjų susirgimus priskiriame prie keliomis dienomis vėlesnės rezultatų gavimo dienos), nesusiskaičiuojame atvežtinių ir vidinio plitimo atvejų atskirai, nesuskaičiuojame, kiek vidutiniškai vienas užsikrėtęs apkrečia kitų, nežinome, kaip greitai pasveikstama ir t.t.
Karantiną galime švelninti tada, kai būsime tikri, kad susirgimų nedaugės.
Taip pat neskelbiama (nes nežinoma turbūt), su kokiu skaičiumi atvejų šiandien, po savaitės ar po dviejų gali susitvarkyti sveikatos sistema. Kai nežinome tikrų duomenų, negalime priimti duomenimis paremtų sprendimų. Taigi, pirmas dalykas – susitvarkykime su duomenimis!
Antra, sprendimai bus galimi, jei pagaliau bus tiriami visi, kas bent kiek pateko į riziką būti užsikrėtę, t.y. turėję bet kokį kontaktą, turintys bet kokius ligos požymius, visi medikai. Mėginių tai mes galime paimti apsčiai – tik duokite laboratorijų. Tačiau NVSC ir laboratorijos vis dar labai atsilieka su jų tyrimais. Mažiau, nei mano minėtos šalys, bet vis tiek labai. Tikiuosi, kad greitai tai bus išspręsta.
Trečia, jei gydytojai bus tikrai maksimaliai saugūs. Tai yra, kai visiems užteks asmeninių apsaugos priemonių (čia su Vyriausybės ir su Vilniaus miesto savivaldybės nusileidusiais lėktuvais situacija labai pagerėja). Taip pat, kas yra ne mažesnis iššūkis – kai visų ar bent daugumos sveikatinimo įstaigų vadovai pagaliau išmoks tvarkytis su darbais šios krizės sąlygomis. Čia problemų netrūksta ir Vilniuje, nekalbant apie regionų įstaigas.
Ketvirta, jei dideliais kiekiais žmones tirsime greitaisiais testais, parodančiais, ar žmogus jau nepersirgo ir neturi antikūnių.Bent jau Vilniaus sveikatos priežiūros įstaigoms gavome greitųjų testų ir pradedame tai masiškai taikyti darbuotojams.
Penkta, jei bus užtikrintas saviizoliacijos šimtaprocentinis laikymasis tiems, kas serga, bei tiems, kas turėjo su sergančiais kontaktą. Tam būtina pritaikyti ir jau nuo praėjusio trečiadienio turimus technologinius sprendimus, ir realiai užtikrinti privalomą izoliavimą jo nesilaikantiems. O visų svarbiausia, kaip minėta – surasti visus, kurie kontaktavo su sergančiais ir juos testuoti, testuoti, testuoti, kaip sako ir Pasaulio sveikatos organizacija.
Kai visos šios sąlygos bus užtikrintos, ir kai susirgimų kreivė stabilizuosis, tada bus galimi ir rimti sprendimai dėl išėjimo iš karantino.
Kaip išeidinėsime iš karantino?
Akivaizdu, kad ne vienu ypu. Mokyklos ir darželiai tikrai neatsidarys pirmieji ar bent jau ne pilna apimtimi. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, vaikai turi labai daug fizinio kontakto, dėl to yra idealūs viruso pasidalintojai. Antra, deja, mokyklose ir darželiuose daug vyresnio amžiaus darbuotojų, kurie yra rizikos grupėje.
Keletas principų, kaip išeidinėsime iš karantino.
Pirma, lengvinant bendrąsias sąlygas, tačiau atskiroms grupėms jas gali tekti net griežtinti. Neatmestina, kad apribojimai, ir net griežčiau pritaikomi, gali ir turi likti lėtinėmis ligomis sergantiems asmenims bei senjorams. Pavyzdžiui, nesinaudoti viešuoju transportu bent jau tam tikromis „piko“ valandomis ar draudimas eiti į parduotuves, tiekimą užtikrinant kitu būdu. Taip pat daugiau apsaugos priemonių ir pagalbos turime taikyti medicinos įstaigoms ir jų darbuotojams.
Antra, sąlygos gali lengvėti taikant išmanesnes priemones – karantino mobilioji programėlė su dar papildytomis funkcijomis, griežtesnės procedūros dėl traukos centrų dezinfekcijos, nesibūriavimo juose ir pan.
Sprendžiant dėl karantino ar kitų veiksmų, neturime teisės svarstyti ką rinktis – sveikatą arba ekonomiką.
Summa summarum, kai tik turėsime gera žadančius tikrus skaičius, tikrai svarstytini, kaip sako ir specialistai, šie žingsniai:
-
aptarnavimo sektoriaus, kur aptarnavimas vyksta po vieną, laipsniškas atidarymas, jei užtikrinama tinkama naujos kartos higiena – kiekviename žingsnyje dezinfekcinis skystis, privaloma kaukė ar atitikmuo (nenusmauktas žemyn), privalomos pirštinės, dažnas aplinkos dezinfekavimas;
-
parduotuvių, pirmiausiai nedidelių ir pirmiausiai kur įeinama tiesiai iš lauko, atidarymas, jei užtikrinamas nesibūriavimas ir ta pati naujos kartos higiena;
-
knygynų ir bibliotekų, užtikrinant nesibūriavimą ir higieną, atidarymas.
Taigi, mano atsakymas į klausimą „kada galima išeiti iš karantino?“ yra toks: jei pagaliau gausime tikrus duomenis ir tie duomenys rodys, kad situacija stabilizavosi, sveikatos darbuotojai bus saugesni ir masiškai testuosime, tai pamažu, protingai, su atsargumo priemonėmis ir atskiras grupes saugant dar smarkiau nei dabar iš karantino galima pradėti pamažu išeidinėti. Norėčiau pasakyti, kad tikiu, jog šios prielaidos bus įgyvendintos po savaitės, tačiau kol kas to nematau – kol kas reikia gerokai padirbėti ir mums, savivaldybėms, ir, dar daugiau, Sveikatos apsaugos ministerijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui bei Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centrui.
Sprendžiant dėl karantino ar kitų veiksmų, neturime teisės svarstyti ką rinktis – sveikatą arba ekonomiką. Turime tiesiog žmonių gyvenimus išsaugoti taip, kad jie liktų nesugriauti.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
