Visas Vilnius susivienijo į vieną kumštį, kad įveiktų COVID-19 virusą. Stengiuosi nuolat informuoti apie tai. Tačiau ši krizė, šis virusas, ir kova su juo, tai ne tik „bėgu – darau“. Krizė pirmiausiai bus įveikta galva, o po to – rankomis ir prakaitu. Taigi visų pirma planavimas, o tam reikia analizės ir prognozės. Ar daug mes to matėme paskutiniu metu? Taip, mano įspūdis toks pat, kaip ir jūsų.
Todėl papasakosiu iš eilės, kur mes esame, kaip atsidūrėme čia, ir, svarbiausia, kas mūsų laukia bei kaip su tuo dorosimės. Dar labai daug nežinomųjų, bet taip visada būna krizės sąlygomis. Būtent todėl ir yra svarbu ne tik pūsti dulkes nuo visokių krizių planų, kurie gulėjo apatiniuose stalčiuose, bet strategiškai planuoti čia ir dabar, kaskart, kiekvieną žingsnį darant žinoti – ko siekiame, kaip išmatuosime rezultatus, ir kas lauks paskui.
Trys etapai, kuriuos praėjome
Nors niekas tokio ir neskaičiuoja, bet nulinis visų krizių etapas yra toks – „Visada būk pasiruošęs“. Jo dabar neaptarsiu, palikime tam laikui, kai viskas nurims ir galėsime analizuoti krizę, o ne spręsti jos problemas.
Taigi, pirmasis viruso etapas mums buvo „Virusas kažkur toli, gal mūsų nepasieks“. Tai buvo naujųjų metų laikotarpiu. Džiaugiuosi, kad jau tada savivaldybėje pradėjome dėliotis pirmuosius planus. Tai leidžia šiek tiek geriau laikytis dabar. Dar labai gerai, kad vasarą Vilniaus hibridinės saugos pratybose ir vėliau rudenį per Astravo pratybas Vilniaus strateginės įmonės pasipraktikavo, kaip veikti išvien. Tai labai padeda šiandien. Tačiau čia jau praeitis, eikime toliau.
Antrasis viruso etapas mums buvo „Virusas jau prie slenksčio, kažkada ateis ir pas mus“. Šis etapas prasidėjo su pirmaisiais infekuotaisiais Europoje – Italijoje. Kai tada sakiau, kad tik laiko klausimas, kada ir mes turėsime atvejų, kai kas vadino tai aliarmizmu. Tačiau šis aliarmizmas pasiteisino, nes, nepaisant visko, higienos priemonių turėjome daugiau, metodiškai buvome pasiruošę geriau, galėjome iš anksto reaguoti į kitą viruso stadiją ir įeiti į ją labiau pasiruošę, sudėlioję daugiau užkardų viruso plitimui.
Trečioji viruso stadija, kuri jau baiginėjasi pas mus – „Pas mus jau yra atskirų židinių“. Kaip minėjau, ją pasitikome net anksčiau, nei tie židiniai pas mus atsirado – su masine žmonėms suprantama kampanija apie tris svarbiausius dalykus – rankų plovimą, veido nelietimą, patalpų vėdinimą. Labai malonu matyti, kad daugeliui žmonių tai padėjo suformuoti įprotį, kuris dabar labai reikalingas. Tai milžiniškos svarbos pasiekimas.
Kitą šio etapo tikslą – materialiai apsirūpinti ateinančioms grėsmėms – realizuoti gerokai sunkiau. Daugelyje sričių, palyginus, esame ne blogiausiai apsirūpinę, tačiau vienur koją kišo biurokratija (Vilniaus degtinės atvejis), kitur nekomunikavimas (SAM neatsakinėjimas į mūsų raštus ir klausimus), informacijos dozavimas (neaiškumas, kad, pasirodo, Lietuvoje turime mažai reagentų testavimui, asmeninės apsaugos priemonių), tam tikras vangumas (pasakymai, kad „perkame“, o iš tiesų tų pirkimų vykdymo tempas toks, tarsi nebūtų krizės). Taip pat paaiškėjo, kad mūsų lūkestis, jog visi algoritmai (testavimo, pacientų grupavimo ir pan.) yra bent daugmaž aiškūs, pasirodė besąs per daug optimistinis, ir dabar tai reikia kurti ir tikslinti patiems.
Dar čia prasileidome elementarų dalyką, esminį šioje stadijoje dar iki karantino. Akivaizdu, kad kol turime tik atskirus židinius, tol galime juos susekti ir lokalizuoti. Tam būtinas ir testavimas, ir informacijos valdymas. Apie testavimą nebesikartosiu – jau daug prikalbėjau, ir mokslininkai taip pat apie tai sakė daug ir teisybę. Džiugu, kad pagaliau pradėtas intensyvesnis testavimas (nors kartu su būriu ekspertų kviečiau to imtis dar prieš pusantros savaitės).
Su informacijos valdymu situacija pusėtina – tik šį trečiadienį pagaliau viešai pradėta skelbti tai, ko prašiau jau beveik savaitę – kur ir kada viešose vietose lankėsi nustatyti infekuoti asmenys. Čia tam, kad visi galėtų pasitikrinti, ar nebuvo pavojingame kontakte. Na, bet geriau vėliau nei niekada. Apmaudu tik, kad informaciją gauname ne pilną – pavyzdžiui, iki šiol taip ir nežinome kurią laiptinę važiuoti dezinfekuoti. Tikiuosi, tuoj gausime ir šią būtiną informaciją. Kol kas tai aktualu. Kitoje stadijoje bus mažiau aktualu, nes neužteks resursų viską tiksliai surasti ir lokalizuoti.
Šioje – atskirų židinių – stadijoje pradėjome taikyti ir karantino priemones. Pirmiausiai, kai kurias specializuotas – pamenate pasipiktinusius, kad apribotas lankymas slaugos namuose ir ligoninėse? Vėliau visuotines – mokyklų ir darželių, sporto klubų, pramogų erdvių uždarymas. Gerai, kad tai padarėme, nes laimėjome kelias dienas. Kitos šalys, kurios karantiną įsivedė tik kitoje stadijoje, patyrė žymiai didesnes medicinos sistemos perkrovas, ir, deja, buvo dar gerokai mažiau pasiruošę. Įvyko šioks toks nesusipratimas su Vyriausybe dėl karantino, nes mes sprendimą priėmėme kiek anksčiau ir dėl to susilaukėme kaltinimų. Gerai, kad nesusipratimus bendromis pastangomis išsprendėme operatyviai. Džiaugiuosi, kad dėl greitų veiksmų kaltinimų nebegirdžiu. O jei kartais mūsų skubėjimas paskatino kitus irgi skubėti labiau – juo geriau.
Daugelyje sričių, palyginus, esame ne blogiausiai apsirūpinę.
Dar labai gerai, kad šioje stadijoje įsijungė nepriklausomi protai. Pripažinkime – jei ne profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus raginimai ir apžvalgos, tai kai kurie centralizuoti sprendimai būtų atsiradę vėliau.
Ketvirtas etapas, į kurį žengiame
Šiuo metu, deja, pereiname prie ketvirtosios viruso plitimo stadijos – „Užsikrėtimų daug, ir jie visur“.
Čia esminiai uždaviniai lieka tie patys – mažinti viruso plitimą. Tačiau priemonės jau gali būti kitokios, nes atskirų židinių sugaudyti nebepavyks (iš esmės tai ir yra požymis, kad reikia pilnai pereiti į kiek kitą režimą). Tad reikia daugiau koncentruotis apsaugojimui tų gyventojų sluoksnių, kurie labiau pažeidžiami (pagyvenę, su lėtinėmis ligomis), arba kurių proto ir rankų ypač reikia dabar ir kai/jei bus dar sunkiau (medicinos darbuotojai, kritinės infrastruktūros operatoriai). Taip pat gali būti ir papildomų bendrų apribojimų, jei tai bus reikalinga žiūrint į ligos plitimo greičius bei sveikatos sistemos pasiruošimo virusui lygį.
Čia noriu paaiškinti vieną dalyką, kurį gal turėtų kalbėti Sveikatos apsaugos ministras, bet kadangi dar nekalba, tai galiu surašyti ir aš. Daug ar mažai užsikrėtusių – sąlyginis skaičius. Kaip sako epidemiologai, šis virusas išsisems, kai juo prasirgs apie du trečdaliai visuomenės. Tad kodėl mes taip stabdome viruso plitimą, kodėl nepasirinkome to Jungtinės Karalystės ir kai kurių kitų šalių kelio, kurios to nedaro (bent jau iš pradžių nedarė)?
Atsakymas nesudėtingas: tam, kad sveikatos apsaugos sistema būtų pakankamai pasiruošusi gelbėti gyvybes. Idealiu atveju (toks sunkiai tikėtinas, bet siekti verta) susirgusiųjų skaičius turi idealiai sutapti su medicinos sistemos pajėgumais, arba būti už jį mažesnis.
Kodėl viruso negalime paleisti nuo grandinės?
Klaida, kurią dažnai matome teoriniuose viruso plitimo grafikuose: sveikatos sistemos pajėgumai nėra horizontali tiesė, kaip, pavyzdžiui, piešė Jungtinės Karalystės sveikatos ministerija. Tai tėra bazinis teorinis variantas:
Jei nieko nedarysime, šį sveikatos apsaugos pajėgumų tiesė važiuos žemyn – nes virusas išguldys ne tik piliečius, bet ir medikus. Vaizdas bus toks:
Svarbu atkreipti dėmesį į tą grafiko dalį virš sveikatos apsaugos pajėgumų kreivė – tai yra ta dalis, kurios labiausiai bijo valstybės. Jei turi, tarkime 10 000 lovų ligoninėse, o ligonių vienu metu 30 000 – kentės visi, ne tik sergantys koronavirusu. Todėl beveik visų valstybių tikslas šiuo metu – suspausti šią kreivę, tai yra sumažinti staigų viruso plitimą, kad jis neviršytų medicinos pajėgumų. O pačius medicinos pajėgumus turime didinti, jų kreivė negali išlikti horizontali.
Vizualiai tai atrodytų taip:
Kaip siekiame? Jei sistemingai ruošimės, pajėgumai didės, nes išspręsime pagrindinius ribotuvus:
-
užtikrinsime, kad mažiau gydytojų apsikrėstų patys;
-
užtikrinsime, kad gydytojai geriau įvaldytų diagnozavimo ir priemonių paskyrimo algoritmus, o ir patys algoritmai būtų efektyvūs;
-
užtikrinsime, kad įstaigų vadovai dirbtų operatyviai, siekdami bendrų tikslų krizės, o ne normaliomis sąlygomis;
-
užtikrinsime materialinį aprūpinimą priemonėmis, pradedant plaučių ventiliavimo aparatais, kurių trūksta, vaistais, jei paaiškės, kad kažkas tikrai padeda, ir baigiant lovomis ligoninėse ir pan.
Čia turime būti labai tikslūs. Kaip rodo kitų šalių patirtis, iš diagnozuotų atvejų 60 proc. turi tiesiog karantinuotis namuose, nes jiems patiems niekas negresia, 30 proc. turi būti gydytojų priežiūroje, bet be intensyvių priemonių, ir iki 10 proc. pacientų gali tekti taikyti intensyvias priemones. Labai svarbu, kad visi būtų ten, kur turi būti, kad nepereikvotume trūkstamų išteklių ir taip išsaugotume gyvybes, o ir ištekliai būtų parengti pagal tas proporcijas.
Kol kas, deja, esame situacijoje, kai trūksta daug ko, todėl ir verčiamės per galvą keldami tą sveikatos sistemos pasirengimo kreivę aukštyn. Kaip ne kartą minėjau, labiausiai dabar trūksta ir labiausiai stengiamės pagausinti asmeninių apsaugos priemonių gydytojams, o jei bus blogesnė situacija – ir dirbtinio plaučių ventiliavimo aparatų.
Grįžtu prie kreivių – kad jos neišsiskirtų viena nuo kitos, šiandien susirgimų kreivę turime spausti žemyn, o sveikatos sistemos pasirengimo kreivę – aukštyn. Karantinu nusipirkome tam laiko, ir šiuo metu labai svarbu nemiegant jį pilnai išnaudoti pasirengimui.
Esame situacijoje, kai trūksta daug ko, todėl ir verčiamės per galvą keldami tą sveikatos sistemos pasirengimo kreivę aukštyn.
Ar gali būti penktasis etapas – „Šakės“?
Jei šie veiksmai nepavyks (o kol kas, deja, pilnai nepavyko jokiai kitai šaliai, nebent Singapūrui), ir susirgimų kreivė pralenks pasirengimo kreivę, tai gali tekti pereiti į kitą stadiją, kurią planuodami buvome pavadinę šiek tiek kitokiu žodžiu, bet čia pavadinsim mandagiau – „Šakės“. Tai nereiškia, kad visiškai šakės visiems. Bet tai reiškia, kad sveikatos apsaugos sistema nebesugeba aptarnauti visus sergančius, todėl didesniu ar mažesniu mastu matytume tai, kas šiandien vyksta Irane, Italijoje ar Ispanijoje (ar tuoj bus Jungtinėje Karalystėje, kuri, deja, iš pradžių pabandė nekreipti dėmesio į virusą).
Šioje stadijoje esminis dėmesys būtų gydytojų apsaugai (nes jiems iškritus bus dar blogiau), intensyviam darbui. Taip pat taikomos griežčiausios priemonės viruso plitimo stabdymui, nes plitimas dar padidintų perkrovas.
Tačiau primenu – kuo daugiau atvejų nustatysime anksčiau, t. y. investuosime į visų atvejų identifikavimą, tuo mažiau plaučių ventiliavimo ir kitos įrangos, patalpų, ir, svarbiausia, labiausiai trūkstamo dalyko – medikų darbo valandų – reikės.
Kai išauš šviesesnė diena
Šeštoji stadija – „Reikalai gerėja“. Iš kur mes sužinosime, kad taip jau vyksta? Iš to, kad susirgimų augimo kreivė pradeda eiti žemyn, o sveikatos sistema, kad ir sunkiai, bet dorojasi su ligonių srautu. Šioje stadijoje bus labai svarbi kantrybė. Nes visi būsime pavargę, o daugelis ir pikti dėl karantino ir kuo įvairiausių nepatogumų, neaiškumo dėl ateities.
Todėl labai prašau nusiteikti ilgai kovai. Daugeliui žmonių ta kova bus savotiška – tiesiog išmokti būti namuose, nepersipykti tarpusavyje (atsimenant ir tai, kad pyktis – natūrali emocija, tik svarbu jį nukreipti kūrybinga kryptimi), atrasti prasmę naujoje rutinoje. Todėl ypač svarbūs ir tie dalykai, kuriuos darome šiame fronte – įvairios distancinio mokymosi, savišvietos, kultūrinės, ar kitos priemonės. Ką veikti su vaikais, kaip atskirti darbo ir namų erdves, kokių naujų hobių rasti – visą šią informacija jau artimiausiu metu planuojame pildyti čia.
Taip pat svarbu kokybiška žiniasklaida, psichologų patarimai – ačiū visiems šio fronto kariams. Tačiau svarbiausia – tarpusavio pagarba, palaikymas, supratimas („Patyčioms ne“ – kaip niekad aktualus), bendravimas, socialinių ryšių palaikymas kitomis priemonėmis, net ir griežtai laikantis fizinės distancijos.
Karantino sąlygų lengvinimas, prie kurio kažkada prieisime – labai subtilus dalykas, jį reikia padaryti nei per anksti, nei per vėlai. Norėtųsi atleisti varžtus kuo anksčiau, bet tai priklauso nuo dabartinių veiksmų efektyvumo. Pakalbėkim apie tai detaliau.
Kaip vėl užkursime ekonomiką ir normalų gyvenimą, nesugriaudami visko
Karantinas, kaip minėjau, laimi laiko pasirengimui, todėl gelbsti gyvybes ir mūsų sąžinę. Tačiau jis turi savo kainą – toli gražu ne tik ekonominiai nuostoliai, buitiniai, emociniai, ar kitokie nepatogumai. Tai ir žmonių gyvybės. Planinių operacijų atidėjimas, tiekimo grandinių trūkinėjimas, galiausiai, ekonominės vertės nekūrimas reiškia, kad kažkam kažko pritrūks, ir tai gali baigtis liūdnai. Ne paslaptis, kad dažnai apsaugos priemonės pražudo daugiau žmonių, nei dalykas, nuo kurio saugojamasi. Fukušimos patirtis Japonijoje – labai geras ir preciziškai suskaičiuotas bei išanalizuotas pavyzdys.
Todėl jau dabar komandai esu pavedęs analizuoti du dalykus. Pirma – kiek gyvybių gali kainuoti karantino priemonės (žinojimas čia leis neperspausti). Antra – kaip kai kurias priemones galima patikslinti – jei reikia sugriežtinant, o jei reikia palengvinant. Pavyzdžiui, labai gerai, kad Teisingumo ministras su rimtais apribojimais ir išimtimis leido notarų darbą, nes kai kam tai gali reikšti nebankrutavimą ir šimtų darbo vietų išsaugojimą gavus reikalingas paskolas ar pan. (žinoma, dar geriau būtų rimtesnis elektronizavimas ir galėjimas daugiau sandorių sudaryti nuotoliniu būdu).
Mūsų gyvenimas, arba tiksliau mūsų ekonomika, yra tarsi didelis elektrą gaminantis branduolinis reaktorius, kurį nuolat turime maitinti, ir kartu prižiūrėti, kad jis neperkaistų. Dabar šio reaktoriaus veikimas sustabdytas, elektros gamyba sustojo. Sustojo, kad išvengtume reaktoriaus sprogimo su visais darbuotojais ir aplinkiniais gyventojais. Tačiau tai ilgai tęstis negalės. Nebus taip, kad atėjus vienai dienai, tiesiog paspausime mygtuką, ir reaktorius vėl užsikurs – tai turėsime daryti iš lėto, palengva, kitaip sukelsime grėsmę reaktoriaus perkaitimui. Ir pirmieji žingsniai turi būti daromi jau dabar.
Logika bus ta pati – siekti, kad sveikatos sistema būtų pajėgi susidoroti su ligos atvejais.
Žodžiu, „Reikalai gerėja“ stadijai reikia ruoštis. Tada bus reikalingi sprendimai, ir jie bus nelengvi. Tačiau jie bus būtini, jei nenorime griūties visame kame. Neužmirškime, kad jokie ekonominės pagalbos paketai nepadės, jei žmonės negalės dirbti ir kurti. Ir jei negalės ilgai, tai nebus iš ko finansuoti ne tik ekonominės pagalbos paketo, bet ir sveikatos sistemos poreikių. Apie tai jau diskutavau ir su profesoriumi Vytautu Kasiulevičiumi. Džiugu, kad ir jis mąsto panašiai.
Nekalbėsiu detaliau apie išėjimo iš krizės strategiją, nes tam dar bus laiko. Visi labai norėtume, kad tas laikas ateitų greičiau, tačiau akivaizdu, kad tai bus ne dvi karantino savaitės, kaip pradžioje paskelbė Vyriausybė, o ilgiau. Greičiausiai netgi ilgiau nei neva per ilgas mūsų paskelbtas mokyklų uždarymas iki Šv. Velykų. Galiausiai nežinome, kuris iš viruso scenarijų pasitvirtins – pilnas veikimas šiltuoju metu, ar atsitraukimas ir grįžimas rudenį, kai skiepų, deja, vis dar neturėsim (prognozuojama, kad skiepai pasaulyje masiniam naudojimui bus ne anksčiau kaip po metų).
Tačiau bet kuriuo atveju bendra logika bus ta pati – siekti, kad sveikatos sistema būtų pajėgi susidoroti su ligos atvejais, kad susirgimų ir pasirengimo (kad ir per įtampą) kreivės sutaptų. Būtent pagal tai reikės pradėti lengvinti karantino sąlygas (arba jas griežtinti, ko labai nesinorėtų).
Ko pasimokysime ir kokios naudos turėsime iš šios krizės?
Šiek tiek apie tai, kokie mes išeisime iš krizės. Labai noriu, kad mes išeitume kaip patyrę laikiną sutrikdymą, kuris kainavo, buvo nepatogus, bet po jo tapome stipresni. Tam svarbu minėtas ekonominis paketas – kad verslai dėl trumpalaikių veiksnių nepriiminėtų ilgalaikių sprendimų.
Dar svarbiau, kad mes išmoktume dirbti ir gyventi inovatyviau, kūrybiškiau. Pavyzdžiui, kad pora mėnesių namuose praleidę vaikai, kad ir nebūtinai bus praėję visą kursą, kaip numatyta programose (pasivys jį vėliau), bet būtų labiau išmokę savarankiško darbo, kūrybingų užduočių atlikimo, atradę skaitymo džiaugsmą, santykį su artimiausia aplinka – visa tai labai pravers per artimiausius dešimtmečius.
Ypač svarbu, kad į elektroninę erdvę būtų perkelta dar daugiau paslaugų (galime pasidžiaugti, kad dabar jų tokių turime daugiau nei kitose ES šalyse), ir tos perkeliamos paslaugos būtų sustyguotos taip, kad jos ir po krizės veiktų gerai, ir būtų naudojamos. Pavyzdžiui, mes jau dabar galime sakyti, kad vieši miesto projektų aptarimai interaktyvių video konferencijų būdu, pasijungiant iš bet kur, yra dar efektyvesni nei gyvi susitikimai. Tikiu, kad naujų dalykų bus atrasta ir sugalvota daug, ir tokių, kuriais mes po krizės galėsime didžiuotis ir gauti iš jų naudą bei džiaugsmą.
Visa tai čia dėstau tik tam, kad mes visi būtume ne akli kažkieno patirčių kopijuotojai ar instrukcijų vykdytojai, o sąmoningi laisvos šalies piliečiai, kurie puikiai žino, su kuo susidūrė, kokia situacija, kas laukia ateityje, ir kas leis šią ateitį padaryti su mažiau nuostolių ar net kai kuriais atžvilgiais geresnę. Manau, kad taip ir bus. Ypač kai matau su krize entuziastingai, darniai ir atkakliai kovojančią savo komandą – jos narių vyraujantis amžius toks, kad per Kovo 11-ąją prieš trisdešimt metų kai kurie po stalu dar net nelakstė, o dabar drąsiai imasi atsakomybės ir priima sprendimus, svarbius ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai.
Dar pačiai pabaigai noriu pasidžiaugti tuo, kad mūsų pilietinė visuomenė yra neįtikėtinai gyvybinga. Tokio susitelkimo, įsitraukimo, savanorystės, pagalbos srauto, koks dabar čia Vilniuje, o tikiu, ir likusioje Lietuvoje, senokai neteko patirti. Ačiū visiems . Mes esame labai stipri visuomenė, ir todėl, nepaisant klaidų, kurios neišvengiamai pasitaikė ar pasitaikys, mes išeisime laimėtojais.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
