Tačiau yra keli dalykai, kurių turime neužmiršti ir tvirtai laikytis.
Visų pirma, laisvės siekis yra žmogui įgimtas. Todėl kad ir kiek ilgai Baltarusijoje būtų bandoma įteigti, kad tik jų kolūkinio stiliaus režimas yra geriausias, žmonės nori laisvės, nori oraus buvimo savo ir savo šalies šeimininkais.
Antra, mes esame šalia. Labai šalia. Tiek dėl šio buvimo šalia, tiek dėl istorinių saitų, mūsų pareiga yra visokeriopai padėti žmonėms Baltarusijoje. Dėsninga, kad Svetlana Cichanouskaja dabar yra Vilniuje. Tačiau būti čia neužtenka. Gal Lukašenka tikėjosi, kad taip lengviau atsikratys žmogaus, kuris žmonėms reiškė viltį. Mes gi turime padėti suprasti, kad čia, Vilniuje, ši viltis gali būti saugi ir įgauti sparnus. Yra daugybė praktinių žingsnių – pradedant prieglobsčiu, palaikymu, informacijos sklaida ir kitų, kuriais mes galime ir turime padėti.
Trečia, mes puikiai suprantame, kad Rusija stengiasi praryti mūsų kaimyną. Gali susidaryti įspūdis, kad jiems beveik tai pavyko. Ir iš tiesų – nuo to laiko, kai kartu kovojome „už jūsų ir mūsų laisvę“, ką primena Rasose palaidoti Konstantinas Kalinauskas ir kiti mūsų tautų didvyriai, prabėgo daug laiko. Ir Rusijai Baltarusijoje sekėsi. Tačiau tai nereiškia, kad taip truks amžinai. Ir tai nereiškia, kad tik Lukašenka laiko užtvankas prieš Rusijos aneksiją. Žmonės turi savigarbą, turi viltį, turi pavyzdžius kaimynystėje ir tai reiškia, kad reikalas nebaigtas. Labai gali būti, ir labai tikiuosi, kad mes dar gyvensime kartu vienoje – laisvės – pusėje.
Ketvirta, mes nežinome ir kol kas negalime prognozuoti, kaip įvykiai Baltarusijoje pasisuks per artimiausias dienas, savaites ar mėnesius. Turime įvertinti visas galimas įvykių eigas ir jiems pasiruošti – ypač jei politinė krizė ir protestai ten tik stiprės. Mes esame artimiausi Minsko kaimynai, todėl tikiuosi, kad už tai atsakingos valstybės institucijos jau dabar rengia planus, kaip galėsime padėti kaimynams, jei, neduok Dieve, ši krizė išaugtų į dar didesnį konfliktą.
Ir galiausiai svarbiausias dalykas. Mes patys turime išlikti laisvės tvirtove. Kažkada sukilėliai (Lietuvoje ir Baltarusijoje) išdidžiai sakė, kad lietuvis yra tas, kam brangi laisvė ir kas laikosi statuto. Koks gali būti garbingesnis tautos savęs apibrėžimas? Tegul tai įkvepia mus ir toliau to laikytis, net jei visi aplinkui išprotėtų ir nusisuktų nuo šių vertybių. Prisiminkime tai, kai Seime kažkas siūlys eilinį laisvės suvaržymą ar bandys pasitelkti valstybės aparatą neįtikusių žmonių žlugdymui. Jei mes būsime ir laisvi, ir sėkmingi, ir laimingi, tai įkvėps laisvei kitus. Ir tai yra didžiulė mūsų misija pasaulyje, o juolab mūsų dideliame regione.
Būkime atviri – mes ne iki galo žinome, kokius žaidimus Baltarusijoje žaidžia ir pats Lukašenka, ir Putinas. Nežinome ir Svetlanos politinės programos, principų, išskyrus tai, kad ji prieš Lukašenką. Ir tikrai yra didelis pavojus, kad savo stiliumi Putinas gali sužaisti didelius manipuliatyvius žaidimus. Tačiau, nepaisant visko, tik žodžio laisvė, demokratiniai rinkimai, teisės viršenybė yra vaistas nuo šių pavojų. Ir ne kada nors, kai tam bus laikas ir pribręsta, o čia ir dabar.
O kol kas, Svetlana, sveika atvykusi į laisvąjį Vilnių.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
