Viskas tarsi gerai su mūsų šalimi, gerame kelyje esame, vejamės, pirmaujame, įkvepiame kitus. Bet visgi neįtikėtina, kaip greitai galime iš jo išklysti. Užsispoksoję į blizgučius, dažnai pametame kryptį. Gal ta kryptis ne tokia ryški, todėl ne visi išlaiko sutelktą dėmesį į ją?
N.Venckienė, krepšinis, gaisras, Seimo pirmininko serialas, atskiros asmeninės tragedijos, poreikis finansuoti daugiau vieną ar kitą sritį, įvairių lokalių klaidų bei nesusipratimų magnetizmas tiesiog neįtikėtinas. Tuo tarpu minimaliame dėmesio lygmenyje išlieka mokymasis (arba ne) iš gaisrų (klaidų), finansinė šalies situacija, sisteminiai iškraipymai daugelyje sričių, kur trūksta finansų, švietimo užsistagnavimas, nepagarbos žmonėms ir jų teisėms apraiškos.
Tai matydamas sau pasidariau keletą išvadų, kam reikia skirti daugiau dėmesio ir kam šiek tiek mažiau, kad ir kokį spaudimą patirčiau.
Šias išvadas formuluoju sau kaip įžadus – ypač kol norėsiu būti politikoje. Nes pasaulį į gera galima keisti tik pradedant nuo savęs.
Jei ką praleidau – gal dar pasipildysiu. Bet kokiu atveju pasikabinu sau ant sienos, kad ir pats prisiminčiau, ir kad bet kas galėtų man priminti, jei nukrypsiu.
Užsispoksoję į blizgučius, dažnai pametame kryptį. Gal ta kryptis ne tokia ryški, todėl ne visi išlaiko sutelktą dėmesį į ją?
Taigi, dar daugiau dėmesio, energijos ir rūpesčio skirsiu šiems dalykams ir klausimams:
-
Ar viską padarome, kad mūsų vaikai augtų laisvos, atsakingos, kūrybingos asmenybės? Čia ir apie darželius bei mokyklas, ir apie gerokai platesnę aplinką – nuo šeimos iki miesto.
-
Ar tie, nuo kurių mes priklausome (mokytojai, gydytojai, policininkai, gaisrininkai ir visi kiti) yra pakankamai gerbiami, aprūpinti, o jų darbas atlyginamas tinkamai? Ar nėra jie supuvusios sistemos ir pseudorūpestėlių įkaitai?
-
Ar kalbėdami apie teisingą viešųjų resursų paskirstymą neužmirštame tų, kurie tas gėrybes kuria? Ar jiems dėl „siūlomų receptų“ sprendžiant bet kokią problemą bus daugiau ar mažiau ūpo dirbti vardan savo šeimų ir visos šalies gerovės?
-
Ar padarome viską, kad mūsų aplinka, mūsų šalis šiandien būtų išmanesnė, kūrybiškesnė, efektyvesnė nei vakar?
-
Ar belėkdami į priekį su naujovėmis, besidžiaugdami ir besismagindami nepamirštame tų, kuriems dėl likimo negandų yra ne taip gera? Ar neįžeidžiame bei nepaminame žmogaus teisių tų, kurie turi daugiau rūpesčių ar yra kažkuo kitoniški?
-
Ar nemeluojame, nesudarome sąlygų tarpti melui ar bet kokios rūšies neapykantai? Ar išklausome visus pagarbiai ir nekabiname etikečių, jei ko nesuprantame ar nepalaikome?
-
Ar kartais neužmirštame savo gyvenamosios ar plačiau siekiančios aplinkos – gamtinės bei kultūrinės – jautrumo ir trapumo, kai veržiamės sau išsikeltų tikslų link?
-
Ar kartais nepriimame kaip duotybės mūsų asmeninio, šalies ar visos mūsų civilizacijos saugumo nuo piktavališkų išorės, vidaus ar technologinių bei aplinkos grėsmių? Ar neužmirštame, kad į tai reikia kasdien investuoti ir dėl to stengtis?
Ir priešingai, mažiau energijos, rūpesčio ir dėmesio skirsiu šiems dalykams bei klausimams:
-
Atsitiktiniai vienadieniai įvykiai, kurie visus prikausto vienai dienai. Jei neturime kaip susieti to su tikrai svarbiais aukščiau paminėtais dalykais, gal palikime tai tų įvykių dalyviams?
-
Raganų medžioklė, kai „visi žino“, kur yra tiesa ir kas turėtų tapti atpirkimo ožiais. Ar tikrai tiesai, pagarbai ir pamokoms ateičiai skiriame energiją, o ne emociniam išsitaškymui, kaltųjų ar tariamai „kaltųjų“ nulinčiavimui?
-
Savo teisumo ir viršenybės prieš kitus parodymas. Kas tai bebūtų, statistika, krepšinis, žodžių kovos, kt. Ar tikrai džiaugiamės savo laimėjimais, o ne tuo, kad kažką įveikėme ar kad kas nors susimovė?
-
Ar nedramatizuojame, nesureikšminame dalykų, kurie aktualūs tik mums konkrečiai?
O čia prašymas sau ir kartu paraginimas: teužtenka jėgų eiti tuo keliu, kuris yra teisingas, kad ir kiek sunkesnis jis būtų už tą kitą – lengvabūdiškumo, įtarumo, pagiežos ir vienadienių džiaugsmų kelią.
Mažiau apgaulingų blizgučių, daugiau ne tokios ryškios, bet visgi esmės. To sau ir Jums linkiu 2020-iesiems.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
