Žinoma, dera turėti gerus santykius su savo kaimynais ir tai svarbu ne jiems (ne tik jiems), bet visų pirma mums. Aišku, kad atsiprašant už kažką, o paskui tuos atsiprašymus atšaukiant tų santykių nepagerinsi. Čia elementarios užsienio politikos klaidos, kurias suprantu net aš, kurio profesinio ar politinio domėjimosi pagrindinė sritis toli gražu nėra užsienio politika.
Tačiau kaip šį tą išmanydamas apie žmogaus teises noriu pasakyti kelis dalykus apie vardus ir pavardes. Pirmiausia vardą ir pavardę žmogus gauna iš tėvų (gal kai kam atrodo, kad iš valdžios, bet man atrodo, kad tėvai visgi svarbiau).
Iš to seka natūrali išvada, kad tėvai, jų kalba ir tautybė daug lemia, kokį vardą ar pavardę nešiojame, kaip ją tariame ar rašome. Vardas ir pavardė – žmogaus ir jo šeimos, o ne valdžios nuosavybė. Ir tai yra žmogaus teisių bei pagarbos žmogui reikalas.
Vardą ir pavardę žmogus gauna iš tėvų (gal kai kam atrodo, kad iš valdžios, bet man atrodo, kad tėvai visgi svarbiau).
Siekiant viešo susikalbėjimo lygiai taip pat natūralu, kad vardai ir pavardės būtų perskaitomi ir suprantami kitiems. Apdairūs tėvai tuo labai rūpinasi, mąstydami net apie tai, kaip jų vaikų vardai bus ištariami ne tik Lietuvoje, bet ir kitur (nors, pavyzdžiui, maniškių vaikų vardai pritaikyti Lietuvai, o anglakalbiai telaužo liežuvį...).
Siekiant viešo intereso visiškai priimtina, kad vardai ir pavardės būtų užrašomi taip, kad jei ir ne tobulai, tai bent iš esmės teisingai vardus būtų galima suvokti ir atkartoti kitiems visuomenės nariams.
Perskaityti lotyniško pagrindo raidėmis užrašytus vardus buvo įmanoma užduotis tarpukario Lietuvoje. Ko gero, įmanoma ir dabar. Kirilica, arabiškais, kiniškais ar kitais rašmenimis turbūt būtų sunku suprasti, kas užrašyta, tad ir oficialiuose dokumentuose tai vartoti nebūtų protinga.
Faktine prasme šiandieniniai vardų ir pavardžių rašymo apribojimai kebliausi yra mišriose šeimose, kai sutuoktinio pavardė, tarkim, yra skandinaviška, britiška ar vokiška.
Tuomet klausimas, kokia pavardė bus duodama vaikui, kaip atpažinti tą patį žmogų, tarkime, Lietuvoje ir Vokietijoje, jei jo pavardė rašoma skirtingai. Visa tai būtina išspręsti. Ir galima išspręsti įteisinus pavardes pase ar tapatybės kortelėje visais lotyniško pagrindo (!) rašmenimis ir parengiant oficialias taisykles, kurios numatytų, kaip lietuvių kalboje nesantys diakritiniai ženklai paverčiami raidėmis be šių ženklų, kai diakritinius ženklus naudoti nepatogu (pavyzdžiui, kad „Ğ“ tampa „G“).
Bet kokiu atveju reziumė yra paprastas. Vardai ir pavardės yra viešo intereso ir žmogaus teisių, o ne užsienio politikos klausimas. Jo pateikimas užsienio politikos kontekste yra klaida ir aklavietė, kuri mus pačius įvaro į kampą.
Vien dėl to, kad kažko nori mūsų kaimynai, mes patys nesprendžiame savo piliečių – lietuvių, lenkų ir kitų tautybių – problemų. Ir toliau, pavyzdžiui, verčiame moteris rinktis, ką jos labiau myli – Lietuvą (ir pasilikti lietuvišką pasą), ar vyrą (ir pasiimti ar leisti vaikams pasiimti jo pavardę).
Gal kai kas tiesiog norės paauklėti tokius žmones, kad jie nėra patriotai. Bet man asmeniškai tiesiog apmaudu, kaip mes atstumiame savo žmones nuo Lietuvos. Apmaudu, kad ambasadose kiekvieną savaitę po kelis kartus atsisakoma Lietuvos pilietybės vien dėl to, kad kažkam sunku perskaityti x, q, w ar kitas raides su neįprastu diakritiniu ženkliuku.
R.Šimašius yra Liberalų sąjūdžio partijos pirmininko pavaduotojas.
